Pakrančių zonos. Politikos alternatyvos daro poveikį Europos pakrančių zonoms. 2000–2050 m.

Šioje ataskaitoje pateikiami rezultatai, gauti taikant „EUClueScanner“* žemės naudojimo modelį, skirtą imituoti dvi politikos alternatyvas, susijusias su integruotu pakrančių zonų valdymu Europoje. „Nekontroliuojamos“ ir „tvarios“ galimybės buvo palygintos su trečiuoju neutraliu pokyčiu, nustatytu pagal SRES B1 scenarijų. Šis modelis buvo naudojamas įgyvendinant 1 km erdvinę skiriamąją gebą, 10 žemės naudojimo klasių konfigūraciją 2000–2050 m. laikotarpiu. Vėliau, remiantis numatomais Europos žemės naudojimo žemėlapiais, buvo apskaičiuotas rodiklių rinkinys. Visų pirma užstatytų teritorijų augimas laikomas pagrindiniu rodikliu vertinant poveikį pakrančių zonoms. Iš tiesų, pakrančių zonose užstatytų teritorijų dalis yra beveik dvigubai didesnė nei visame ES žemyniniame paviršiuje. Remiantis modeliavimo rezultatais, atrodo, kad ši tendencija išliks ir ateityje. Skirtumas tarp šių dviejų politikos alternatyvų pastebimas tik visoje Europoje ir pakrančių zonose, tačiau pastaruoju atveju skirtumas yra akivaizdesnis. Visoje 27 ES valstybių narių teritorijoje nekontroliuojamos politikos alternatyvos užstatytų teritorijų padidėjimas 2000–2050 m. yra 7,49 procentinio punkto didesnis nei padidėjimas pagal tvarios politikos alternatyvą. Atsižvelgiant tik į pakrančių zonas, kaip apibrėžta šioje ataskaitoje, pagal nekontroliuojamą politiką užstatytų teritorijų padaugėjo 7,85 procentinio punkto daugiau nei pagal tvarios politikos alternatyvą. Todėl pakrančių zonos yra labiau linkusios nukentėti nuo poveikio aplinkai, kurį lemia didėjanti užstatytos žemės dalis Europoje. Tai dar svarbiau, jei atsižvelgsime į esminį pakrančių zonų pažeidžiamumą. Skirtumas tarp šių dviejų politikos alternatyvų daro skirtingą poveikį aplinkai. Todėl pagal nekontroliuojamos politikos alternatyvą didesnė užstatytų teritorijų dalis patiria pakrančių eroziją ir pakrančių potvynius, dėl kurių gali kilti didesnė rizika turtui (t. y. socialiniai ir ekonominiai nuostoliai). Užstatytos žemės didėjimas reiškia nelaidžių paviršių augimą. Tai daro poveikį daugelyje sričių: kalbant apie vandens ciklą, vandens sulaikymas paprastai mažėja, o pakrančių potvynių rizika gali būti didesnė. Didesnis užstatymo spaudimas taip pat gali lemti gamtos išteklių pereikvojimą (pvz., vandens trūkumą, didelės vertės dirvožemio praradimą) ir didesnę taršą. Skirtumas tarp šių dviejų politikos alternatyvų yra ne tik kiekybinis, bet ir susijęs su susidarančiu erdviniu modeliu: Nekontroliuojamoje teritorijoje ji yra gerokai labiau išsibarsčiusi, todėl gali padidėti kraštovaizdžio fragmentacija ir buveinių nykimas, o tai prisideda prie biologinės įvairovės mažėjimo. Apibendrinant, ataskaitoje pateikiama naudingos informacijos apie būsimą galimą žemės naudojimo raidą Europos pakrančių zonose ir susijusias pasekmes pakrančių pažeidžiamumui. Ši informacija gali būti įtraukta į pakrančių pažeidžiamumo dėl klimato kaitos vertinimą, kad būtų tinkamai atsižvelgta į kitų svarbių veiksnių skirtumus.