Gėlo vandens išteklių naudojimas Europoje

Pagrindinės gairės:

Apskritai vandens gavyba ir ekonomikos augimas ES 2000–2017 m. laikotarpiu buvo visiškai atsieti. Bendras vandens išgavimas sumažėjo 17 %, o bendra bendroji pridėtinė vertė, sukurta visuose ekonomikos sektoriuose, padidėjo 59 %. Tačiau vandens trūkumo sąlygos ir sausros ir toliau kelia didelę riziką Pietų Europoje, taip pat konkrečiose kitų Europos regionų vietovėse.

Žemės ūkio sektorius apskritai ir toliau darė didžiausią spaudimą atsinaujinantiems gėlo vandens ištekliams – 2017 m. jam teko 59 proc. viso Europoje sunaudojamo vandens kiekio. Taip yra daugiausia dėl žemės ūkio lygio Pietų Europoje.

2017 m. 64 proc. viso vandens buvo išgaunama iš upių, o 24 proc. – iš požeminio vandens.

Metiniai atsinaujinantys gėlo vandens ištekliai vienam gyventojui 1990–2017 m. mažėjo visuose regionuose, išskyrus Rytų Europą. Didelis sumažėjimas nustatytas Ispanijoje (-65 proc.), Maltoje (-54 proc.) ir Kipre (-32 proc.). Klimato kaita ir gyventojų skaičiaus didėjimas šiuo laikotarpiu darė didelį poveikį atsinaujinantiems gėlo vandens ištekliams Europoje.

Dėl vis dažnesnių ir didesnio masto ekstremalių sausrų ir potvynių didėja rizika, kad ateityje sumažės atsinaujinančiųjų gėlo vandens išteklių kiekis.