Pakrančių zonos. Politikos alternatyvos daro poveikį Europos pakrančių zonoms. 2000–2050 m.

Šioje ataskaitoje pateikiami rezultatai, gauti taikant EUClueScanner* žemės naudojimo modelį, skirtą modeliuoti dvi politikos alternatyvas, susijusias su integruotu pakrančių zonų valdymu Europoje. „Nekontroliuojamos“ ir „tvarios“ galimybės buvo palygintos su trečiuoju neutraliu pokyčiu, nustatytu pagal B1 SRES scenarijų. 2000–2050 m. modelis buvo taikomas įgyvendinant 1 km erdvinę skiriamąją gebą, 10 žemės naudojimo klasių konfigūraciją. Tada, remiantis numatomais Europos žemės naudojimo žemėlapiais, buvo apskaičiuotas rodiklių rinkinys. Visų pirma užstatytų teritorijų augimas laikomas pagrindiniu rodikliu vertinant poveikį pakrančių zonoms. Iš tiesų, užstatytų teritorijų dalis pakrančių zonose yra beveik dvigubai didesnė nei visame ES žemyno paviršiuje. Remiantis modeliavimo rezultatais, ši tendencija, atrodo, išliks ir ateityje. Skirtumas tarp dviejų politikos alternatyvų pastebimas tik visoje Europoje ir pakrančių zonose, tačiau pastaruoju atveju skirtumas yra akivaizdesnis. Visoje 27 ES valstybių narių teritorijoje 2000–2050 m. užstatytų teritorijų pagal nekontroliuojamą politikos alternatyvą padaugėjo 7,49 procentinio punkto daugiau nei pagal tvarios politikos alternatyvą. Atsižvelgiant tik į pakrančių zonas, kaip apibrėžta šioje ataskaitoje, pagal nekontroliuojamą priemonę užstatytų pastatų skaičius padidėjo 7,85 procentinio punkto daugiau nei pagal tvarios politikos alternatyvą. Todėl pakrančių zonos yra labiau linkusios nukentėti nuo poveikio aplinkai, kurį daro didėjanti užstatytos žemės dalis Europoje. Tai dar svarbiau, jei atsižvelgsime į pakrančių zonų pažeidžiamumą. Skirtumas tarp šių dviejų politikos alternatyvų lemia prieštaringą poveikį aplinkai. Todėl pagal nekontroliuojamą politikos alternatyvą didesnė užstatytų teritorijų dalis patiria pakrančių eroziją ir pakrančių potvynius, todėl gali kilti pavojus didesniam turtui (t. y. socialiniams ir ekonominiams nuostoliams). Užstatytos žemės ploto padidėjimas reiškia nelaidžių paviršių augimą. Tai daro poveikį daugelyje sričių: kalbant apie vandens ciklą, vandens sulaikymas paprastai mažėja, o pakrančių potvynių rizika gali būti didesnė. Dėl didesnio užstatymo spaudimo taip pat gali būti pereikvojami gamtos ištekliai (pvz., vandens trūkumas, didelės vertės dirvožemio praradimas) ir padidėti tarša. Skirtumas tarp dviejų politikos alternatyvų yra ne tik kiekybinis, bet ir susijęs su susidariusiu erdviniu modeliu: tai yra daug labiau išsibarsčiusi nekontroliuojamoje teritorijoje, todėl gali padidėti kraštovaizdžio fragmentacija ir buveinių nykimas, o tai prisideda prie biologinės įvairovės mažėjimo. Apibendrinant, ataskaitoje pateikiama naudingos informacijos apie būsimą galimą žemės naudojimo Europos pakrančių zonose raidą ir susijusias pasekmes, susijusias su pakrančių pažeidžiamumu. Ši informacija gali būti įtraukta į pakrančių pažeidžiamumo dėl klimato kaitos vertinimą, kad būtų tinkamai atsižvelgta į kitų svarbių veiksnių skirtumus.