Teorijos ir praktikos atotrūkio mažinimas prisitaikymo prie klimato kaitos srityje

Prisitaikymas prie klimato kaitos yra neatidėliotina pasaulinė problema, kuriai spręsti reikia tarpdisciplininių pastangų, kad būtų pasiekti veiksmingi, suderinti, naudingi ir tvarūs rezultatai. Tačiau dabartiniai metodai ir priemonės lėtai virto patikimais veiksmais, todėl padidėjo atotrūkis tarp prisitaikymo prie klimato kaitos teorijos ir faktinio įgyvendinimo vietoje. Šis teorijos ir praktikos atotrūkis yra esminis veiksnys, dėl kurio kyla didelių prisitaikymo prie klimato kaitos iššūkių, tačiau jis retai būna tiesiogiai apibrėžtas ar sprendžiamas. Geresnis supratimas apie tai, kaip atsiranda šis atotrūkis, kas jį skatina ir kaip jį galima išspręsti, padeda tobulinti tiek prisitaikymo teoriją, tiek praktiką. Šiame tyrime kritiškai nagrinėjamas šio atotrūkio buvimas per naują sistemą, rengiant seminarus su ekspertais, dalyvaujančiais prisitaikymo prie klimato kaitos moksle, planavime ir įgyvendinime. Rezultatai rodo, kad yra daug spragų, kurios sąveikauja tarpusavyje, sukurdamos sudėtingą ir sudėtingą prisitaikymo procesą. Atotrūkį lemia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, motyvacija ir vertybės, žinios, gebėjimai, kalba ir finansavimas. Apskritai mes parodome, kad šią spragą galima pašalinti integruojant įvairius sprendimus, naudojant įvairius sistemoje sukauptus žinių šaltinius. Galimi sprendimai apima žinių kūrimo ir prieinamumo gerinimą, suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimo ir bendravimo galimybių sudarymą, įgūdžių ir gebėjimų ugdymą, konteksto ar aplinkybių gerinimą ir naujų vaidmenų bei priemonių nustatymą. Šios išvados bus naudingos mokslininkams, specialistams ir politikos formuotojams, norintiems parengti labiau integruotus teorijos ir praktikos sprendimus, kaip patikimai ir veiksmingai prisitaikyti prie klimato kaitos.