RISES-AM

Nors daug dėmesio skiriama klimato kaitos švelninimui, kad temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2°C, dėl tarptautinių veiksmų stokos ir nuolat didėjančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos svarbu išanalizuoti aukštesnio lygio scenarijų (vidutinis visuotinis atšilimas > 2°C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu) poveikį pažeidžiamoms vietovėms. Tai leis geriau kiekybiškai įvertinti su tokia klimato kaita susijusį poveikį ir pažeidžiamumą, parodant, kad prisitaikymas yra įmanomas už prieinamą kainą (palyginti su rizika). Be to, ji suteiks informacijos politikos formuotojams ir sprendimų priėmėjams ir padės didinti informuotumą apie įvairius galimų prisitaikymo prie klimato kaitos būdų aspektus.

Pakrančių zonos yra vienos iš pažeidžiamiausių pasaulio regionų, susiduriančių su klimato kaita (kuriai kelia grėsmę jūros lygio kilimas, nuotėkis į pakrančių žemumas ir pakrančių audros). Gauti rezultatai grindžiami modeliais, kuriuose atsižvelgiama į pasaulines prognozes, specialiai parengtas pakrančių sistemoms, kad būtų galima įvertinti klimato kaitos poveikį dabartiniam prisitaikymo lygiui.

RISES-AM darbinė hipotezė yra ta, kad pakrančių zonų tvarumą galima padidinti taikant lankstų prisitaikymo būdą, pagal kurį nustatomi lūžio taškai ir naudojamos žaliosios intervencijos galimybės, kurios yra tvaresnės nei tradiciniai pakrančių inžinerijos sprendimai. Siekiant šio bendro tikslo, projektu buvo siekiama:

a) parengti pasirinktų pažeidžiamų pakrančių sistemų prisitaikymo prie klimato kaitos būdų rinkinį, nustatant atsitraukimo ir apgyvendinimo strategijas ir įtraukiant vietos masto novatoriškus sprendimus;

b) įvertinti šių galimybių sinergiją pagal įvairius būsimus scenarijus, atsižvelgiant į fizinius ir socialinius bei ekonominius komponentus, ir

c) klimato analizėje taikyti rizikos metodą, siekiant didesnio vertinimų objektyvumo ir atsižvelgti į neaiškumus, susijusius su veiksniais ir reagavimu. Taip bus galima geriau įvertinti vietos, regioninio ir pasaulinio masto, taip pat trumpalaikių ir ilgalaikių planų suderinamumą.

RISES –AM- buvo grindžiamas įterptiniu vertinimo metodu, taikomu įvairiais lygmenimis, siekiant nustatyti pažeidžiamumą ir riziką. Pirma, buvo palyginti pasaulio regionai, o pagrindiniai pažeidžiamumo židiniai buvo nustatyti pagal pakrančių tipologiją. Po to buvo atliktos regioninės patobulintos analizės ir vietos vertinimai, įskaitant naujų rūšių „žaliųjų“ intervencinių priemonių veiksmingumą.

Veiksmingiausiomis intervencinėmis priemonėmis buvo grindžiama regioninio masto analizė, pagal kurią buvo parengti ir suklasifikuoti prisitaikymo prie klimato kaitos būdai, atsižvelgiant į jų indėlį į klimato kaitos švelninimą. Tada jis buvo naudojamas iš naujo įvertinti patobulintą pasaulinio masto analizę.

Šiuo požiūriu buvo siekiama pagerinti natūralų „žaliųjų“ pakrančių intervencijų funkcionavimą, kuris lems tvaresnę pakrančių sistemą, veikiančią pagal ekstremalius klimato ir socialinius bei ekonominius scenarijus.

RISES-AM- rezultatai buvo gauti taikant konceptualius ir skaitinius modelius, kuriuose nagrinėjamas poveikio pakrančių sistemoms prognozavimas ir sudaromos sąlygos įvertinti klimato kaitos poveikį dabartiniam prisitaikymo lygiui.  Adaptacijos deficitas buvo laikomas pakrančių archetipo funkcija. Atliekant vietos masto analizę buvo nagrinėjami procesai, kurie dažnai nėra vertinami kartu, pavyzdžiui, potvynių erozija ir druskėjimas (pvz., druskingumo lygis viename iš mūsų atvejų tyrimų Ebro deltoje Ispanijos Viduržemio jūros pakrantėje). Regioninis pažeidžiamumas buvo vertinamas apibūdinant pakrančių tipologijas pasirinktuose pakrančių ruožuose, kuriuose buvo projektuojamas ir derinamas būsimas vidutinis jūros lygis, bangų antplūdžiai ir bangų sąlygos, taip pat erdvės prieinamumas, kad būtų galima nustatyti prisitaikymo lygius ir galimas intervencines priemones bei trajektorijas. Pasauliniu mastu buvo atliktas panašus vertinimas, kartu atsižvelgiant į potvynius ir eroziją ir pirmą kartą numatant pasitraukimą kaip prisitaikymo prie klimato kaitos galimybę. Iš šių vertinimų rezultatų matyti, kaip svarbu iš anksto planuoti visų kategorijų veiksmus, kad būtų sumažintas klimato kaitos poveikis, ir koks yra pakrančių zonos fizinių ir socialinių bei ekonominių posistemių tarpusavio ryšys. Šiuo tikslu buvo atsižvelgta į intervencines priemones, kurios yra a) pilkųjų intervencinių priemonių, grindžiamų nelanksčiomis struktūromis, b) žaliųjų intervencinių priemonių, grindžiamų gamtos principais, ir c) švelniųjų intervencinių priemonių, grindžiamų smėlio maitinimu ir žemės planavimu, derinys. Tiesioginis ekonominis poveikis apskaičiuotas remiantis žemės prieinamumu, o netiesioginiam poveikiui apskaičiuoti atlikta keletas analizių (pvz., jūrų transportas sudaro daugiau kaip 80 proc. pasaulio prekybos).

Prisitaikymo prie klimato kaitos nauda ir lankstumo poreikis siekiant padidinti pakrančių tvarumą įvertinti atliekant procesais grindžiamą analizę. Buvo parodyta, kaip galima padidinti tvarumą užtikrinant papildomus nuosėdų kiekius, kuriuos palaiko didesni vandens srautai. Taip pat buvo atsižvelgta į natūralių buveinių ir ekosistemų funkcionavimo vaidmenį skatinant energiją tausojančias intervencines priemones, kad natūralūs akreciniai mechanizmai, gerai žinomi dėl šlapynių, galėtų būti eksportuojami į kitas pakrančių sistemas.

Taip pat buvo analizuojamas bendras netradicinių intervencinių priemonių, pavyzdžiui, žemės lygio kilimo (pvz., Nyderlanduose ar Maldyvuose), tinkamumas, palyginti su augmenija grindžiamais metodais. Tai leido iškelti naujus klausimus, kurie anksčiau nebuvo taip aiškiai nustatyti. Pavyzdžiui, aukščiausios klasės sąlygų sąvoka ir tai, ar tai susiję su pakrančių sistemą veikiančiais pavojais, ar su pavojų, būklės ir atsako deriniu. Kitas nustatytas klausimas – poreikis derinti vidutines tendencijas ir ekstremalius įvykius, kad būtų galima rasti blogiausią įmanomą derinį ir įvertinti tą pakrančių pažeidžiamumą.