2014–2020 m. sanglaudos politika

2014–2020 m. sanglaudos politika

2011 m. spalio 6 d. Europos Komisija priėmė teisės aktų rinkinio, kuriuo bus grindžiama 2014–2020 m. ES sanglaudos politika, projektą. Naujieji reglamentai turėtų įsigalioti 2014 m.

Sanglaudos politikos teisinę struktūrą sudaro:

• visa apimantis reglamentas, kuriuo nustatomos bendros Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo (ESF), Sanglaudos fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) taisyklės ir papildomos bendros ERPF, ESF ir Sanglaudos fondo taisyklės;
• trys konkretūs reglamentai dėl ERPF, ESF ir Sanglaudos fondo; ir
• du reglamentai dėl Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo ir Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG).

Kitaip nei 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu, 2014–2020 m. finansinėms priemonėms siūlomos taisyklės nėra privalomos sektoriams, paramos gavėjams, projektų rūšims ir veiklai, kurie turi būti remiami. Valstybės narės ir vadovaujančiosios institucijos gali naudoti finansines priemones visų veiksmų programose numatytų teminių tikslų ir visų fondų atžvilgiu, jei tai veiksminga ir efektyvu.

Naujojoje sistemoje taip pat nustatytos aiškios taisyklės, kuriomis siekiama sudaryti sąlygas geriau derinti finansines priemones su kitų formų parama, visų pirma dotacijomis, nes tai dar labiau skatina kurti specialiai pritaikytas paramos schemas, atitinkančias konkrečius valstybių narių ar regionų poreikius.

Atsižvelgdama į spalio 6 d. sanglaudos politikos pasiūlymus ir siekdama padėti valstybėms narėms pasirengti kitam programavimo laikotarpiui, 2012 m. kovo 14 d. Komisija pateikėBendrą strateginę programą(BSP). Juo siekiama padėti valstybėms narėms ir jų regionams nustatyti kito finansinio planavimo laikotarpio (2014–2020 m.) strateginę kryptį. Tai leis daug geriau derinti įvairius fondus, kad ES investicijų poveikis būtų kuo didesnis. Nacionalinės ir regioninės valdžios institucijos remsis šia sistema rengdamos partnerystės sutartis su Komisija.

Vienas iš 11 BSP teminių tikslų yra aiškiai susijęs su prisitaikymu prie klimato kaitos. ERPF ir Sanglaudos fondui siūlomi pagrindiniai veiksmai pagal 5 teminį tikslą „Prisitaikymoprie klimato kaitos ir rizikos prevencijos bei valdymo skatinimas“,įskaitant:

• prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų ir veiksmų planų bei rizikos prevencijos ir valdymo planų rengimas nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, žinių bazės ir duomenų stebėjimo pajėgumų kūrimas ir keitimosi informacija mechanizmai;
• didesnes investicijas į prisitaikymą prie klimato kaitos ir rizikos prevenciją bei valdymą, įskaitant: vengti žalos apstatytai aplinkai ir kitai infrastruktūrai ir didinti jų atsparumą; žmonių sveikatos apsauga; mažinti būsimą neigiamą poveikį vandens ištekliams; investicijos į apsaugą nuo potvynių ir pakrančių apsaugą; ir ekosistemų pažeidžiamumo mažinimas, siekiant padidinti ekosistemų atsparumą ir sudaryti sąlygas ekosistemomis grindžiamam prisitaikymui;
• priemonių (aptikimo, ankstyvojo perspėjimo ir įspėjimo sistemų, rizikos kartografavimo ir vertinimo) kūrimas; ir didesnės investicijos į nelaimių valdymo sistemas, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos atsparumui nelaimėms ir gamtinių pavojų, įskaitant su oro sąlygomis susijusią riziką (pvz., audras, ekstremalius temperatūros reiškinius, miškų gaisrus, sausras, potvynius) ir geofizinę riziką (pvz., griūtis, nuošliaužas, žemės drebėjimus, ugnikalnius), rizikos prevencijai ir valdymui ir remiamas visuomenės atsakas į pramoninę riziką (išankstinio perspėjimo sistemos, rizikos kartografavimas).

Pagrindiniai EŽŪFKP veiksmai:

• tvari vandentvarka, įskaitant efektyvų vandens naudojimą (ekosistemų atžvilgiu), sukuriant ūkio vandens saugojimo zonas; parama efektyviai vandenį naudojantiems pasėlių auginimo būdams; ir miškų apsaugos nuo erozijos juostų kūrimas ir valdymas;
• geresnis dirvožemio valdymas remiant praktiką, kuria siekiama užkirsti kelią dirvožemio degradacijai ir dirvožemio anglies sankaupų išeikvojimui, pavyzdžiui, žemą įdirbimą, žiemos žaliąją dangą ir agrarinės miškininkystės sistemų bei naujų miškų kūrimą;
• užtikrinti didelį prisitaikymo prie klimato kaitos ir ligų potencialą ir išlaikyti genetinę įvairovę, visų pirma remiant vietos kultūrinių augalų ir gyvulių veisles.