Šigelozė

Šigelozė yra palyginti nedažna liga Europoje, sukelianti Shigella bakterijų sukeliamas virškinimo trakto problemas. Tačiau tai kelia susirūpinimą dėl tam tikrų gyventojų grupių ir tam tikrų šalių, taip pat išsivysčiusių šalių, sveikatos. Europoje nuo šeštadalio iki trečdalio atvejų įveža keliautojai (ECDC, 2014–2024 m.). Infekcijos atsiranda nurijus fekalinį užteršimą. Ši liga ypač paveikia mažus vaikus besivystančiose šalyse, o protrūkiai dažnai pasireiškia prastomis vandens tiekimo ir sanitarinėmis sąlygomis, dėl kurių kasmet visame pasaulyje miršta apie 160 000 žmonių (Chung The et al., 2021). Vis dėlto apie šią ligą nepranešama ir ji dažnai klaidingai diagnozuojama. Ypač didelį susirūpinimą kelia Shigella bakterijų atsparumas daugeliui vaistų skirtinguose regionuose (Lampel et al., 2018).

Bendras ir vidaus praneštų šigelozės atvejų rodiklis (žemėlapis) ir praneštų atvejų skaičius (grafikas) Europoje

_{Šaltinis: ECDC, 2024 m., Infekcinių ligų stebėjimo atlasas.}

_{Pastabos: Žemėlapyje ir diagramoje pateikti EEE valstybių narių duomenys. Šiame žemėlapyje nurodytos ribos ir pavadinimai nereiškia, kad Europos Sąjunga juos oficialiai patvirtina arba priima. Šiame žemėlapyje nurodytos ribos ir pavadinimai nereiškia, kad Europos Sąjunga juos oficialiai patvirtina arba priima. Apie šią ligą reikia pranešti ES lygmeniu, tačiau įvairiose šalyse ataskaitinis laikotarpis skiriasi. Kai šalys praneša apie nulinius atvejus, pranešimų rodiklis žemėlapyje rodomas kaip „0“. Kai šalys konkrečiais metais nepranešė apie ligą, rodiklis žemėlapyje nematomas ir pažymėtas žyma „nepranešta“ (paskutinį kartą atnaujinta 2024 m. liepos mėn.).}

Šaltinis ir stiprintuvas; perdavimas

Šigelozė pirmiausia perduodama per fekalinį užterštumą iš užsikrėtusio asmens į kito asmens burną. Užsikrėtę žmonės, kurie po tuštinimosi kruopščiai nenuplauna rankų, gali sukelti naujas infekcijas per tiesioginį fizinį kontaktą (įskaitant seksualinį kontaktą) arba netiesiogiai užteršdami maistą ar vandenį. Šiandien Europoje lytinis perdavimas yra įprastas infekcijos kelias. Pacientai gali perduoti ligą tol, kol Shigella bakterijos išsiskiria su išmatomis, o tai paprastai būna ūminės infekcijos metu, tačiau gali tęstis iki 4 savaičių arba kartais kelis mėnesius.

Užterštas žalias pienas ir pieno produktai arba nevirtos daržovės yra ne tik asmenų tarpusavio infekcijos, bet ir kiti perdavimo būdai (Gerba, 2009). Be to, musės gali perduoti Shigella bakterijas iš išmatų į neuždengtą maistą (Gerba, 2009). Tačiau už žmogaus kūno ribų Shigella gali išgyventi tik trumpą laiką (Niyogi, 2005). Pažymėtina, kad liga gali pasireikšti jau labai mažomis dozėmis, mažesnėmis nei dešimt bakterinių ląstelių, o tai yra daugiau nei dešimt tūkstančių kartų mažiau nei daugumos kitų bakterinių infekcijų atveju (Chung The et al., 2016).

Protrūkiai dažniausiai pasireiškia vietose, kuriose daug žmonių yra kartu (pvz., kalėjimuose, vaikų įstaigose, dienos priežiūros centruose ar psichiatrijos ligoninėse), ypač kai asmens higiena yra prasta, taip pat tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais (Rebmann, 2009).

Poveikis sveikatai

Shigella infekcijos gali turėti lengvų ar sunkių simptomų, kai kurie užsikrėtę asmenys patiria net jokių simptomų. Jei simptominiai simptomai paprastai trunka nuo 4 iki 7 dienų, o dauguma pacientų atsigauna be medicininių intervencijų, išskyrus tinkamą rehidrataciją. Simptomai pasireiškia greitai, praėjus maždaug 1–3 dienoms po užsikrėtimo, ir apima viduriavimą – dažnai su gleivėmis ir (arba) krauju, karščiavimą, pykinimą, skrandžio mėšlungį ir kartais skausmingą šlapinimąsi ar tuštinimąsi. Shigella bakterijos taip pat gali gaminti toksinus, kurie cirkuliuoja infekuoto žmogaus kraujyje (toksemija). Sunkesniais atvejais išmatos gali būti kruvinos ir lieknos (dizenterija), gali atsirasti komplikacijų, pvz., Susilpnėję žarnyno raumenys (dėl kurių atsiranda tiesiosios žarnos prolapsas), apendicitas arba gyvybei pavojingas gaubtinės žarnos uždegimas. Be to, dėl šigeliozės gali pasireikšti dehidratacija, sumažėjęs druskos kiekis (hiponatremija) arba cukraus kiekis kraujyje (hipoglikemija), neurologinės infekcijos (meningitas), kaulų uždegimas (osteomielitas), artritas, blužnies abscesai arba makšties infekcijos. Tarp pavojingiausių klinikinių pasireiškimų yra traukuliai, neurologiniai pažeidimai arba leukemiją imituojančių baltųjų kraujo kūnelių padidėjimas. Dėl ilgalaikio poveikio pacientams gali pasireikšti dirgliosios žarnos sindromas, artritas arba hemolizinis ureminis sindromas, kuris veikia raudonuosius kraujo kūnelius, inkstus ir nervų sistemą (Pacheco & Sperandio, 2012).

Sergamumas & mirtingumas

EEE valstybėse narėse (išskyrus Šveicariją ir Turkiją, nes trūksta duomenų) 2007–2023 m. laikotarpiu:

• 80 014 infekcijų (ECDC, 2024 m.)

• 18 mirčių (ECDC,2024), o bendras mirtingumo rodiklis – 0,025 proc. Tačiau mirtingumas priklauso nuo bakterijų padermės ir paciento būklės, o hospitalizuotų pacientų mirtingumas gali padidėti iki 20 proc. (Bagamian et al., 2020; Ranjbar et al., 2010 m.).

• Didėjimo tendencija 2015–2019 m., po to, kai 2007–2014 m. atvejų, apie kuriuos pranešta, sumažėjo. 2020 m. atvejų, apie kuriuos pranešta, labai sumažėjo, galbūt dėl to, kad dėl kelionių ir socialinių apribojimų bei higienos priemonių, susijusių su COVID-19 pandemija, nebuvo pranešta apie visus atvejus ir sumažėjo poveikis.

• Iki 2019 m. maždaug pusė atvejų buvo susiję su kelionėmis. Perdavimas dažniausiai vyksta per maistą, o rečiau - lytiniu ir asmeniniu kontaktu.

(ECDC, 2014–2024 m.)

Pasiskirstymas tarp gyventojų

• Amžiaus grupė, kurios sergamumo rodiklis didžiausias Europoje: jaunesni nei 5 metų vaikai ir 25–44 metų vyrai (Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, 2014–2024 m.)
• Grupės, kurioms kyla rizika susirgti sunkios formos liga: vaikai iki 10 metų, žmonės, kurie neturi geros sveikatos priežiūros arba susiduria su maisto stygiumi, pagyvenę žmonės ir žmonės su susilpnėjusia imunine sistema (Kotloff et al., 2018; Niyogi, 2005 m.; Launay et al., 2017 m.)

Atsparumas klimato kaitai

Klimato tinkamumas

Shigella bakterijos geriausiai auga esant 21–38 °C aplinkos temperatūrai. Optimalus pH intervalas yra 5,8–6,4 (Ghosh et al., 2007).

Sezoniškumas

Europoje dauguma užsikrėtimo atvejų įvyksta vasaros pabaigoje arba rudenį (ECDC, 2014–2024 m.).

Klimato kaitos poveikis

Padidėjusi temperatūra, kritulių kiekis ir oro drėgmė pagreitina bakterijų dauginimąsi ir padidina užteršto (geriamojo) vandens riziką, o tai gali padidinti šigeliozės infekcijos riziką. Azijos tyrimai rodo, kad klimato sąlygų pokyčiai gali pakeisti Shigella bakterijų geografinį pasiskirstymą ir padidinti šigeliozės infekcijos riziką (Song et al., 2018; Chen et al., 2019 m.). Tai gali daryti netiesioginį poveikį Europos gyventojams, nes šigeliozės infekcijos Europoje yra susijusios su kelionėmis.

Prevencija & Gydymas

Prevencija

• Informuotumo apie rankų plovimo ir bendros higienos veiksmingumą didinimas, ypač keliaujant regionuose, kuriuose prastos higienos sąlygos, arba tvarkant maistą
• Užteršto vandens šaltinių nustatymas ir uždarymas
• Pacientų izoliavimas priežiūros įstaigose siekiant užkirsti kelią protrūkiams
• Priežiūros sistemos suteikia galimybę nustatyti ligas ir imtis tolesnių atsakomųjų priemonių protrūkiams suvaldyti ir atvejų skaičiui sumažinti
• Vakcinos yra eksperimentiniame etape.

(Nacionalinės mokslų, inžinerijos ir medicinos akademijos, 2020 m.; Sciuto et al., 2021 m.)

Gydymas

• Rehidratacija, vaistai nuo viduriavimo arba karščiavimą mažinantys vaistai
• Antibiotikai gali sutrumpinti galimo perdavimo ir ligos trukmę. Keliems vaistams ir daugeliui vaistų atsparios padermės kelia vis daugiau problemų didelės rizikos grupėms.

(Kotloff et al., 2018 m.; CDC, 2022 m.)

Nuorodos

Bagamian, K. H. ir kt., 2020 m., Heterogeneity in enterotoxigenic Escherichia coli and shigella infections in children under 5 years of age from 11 African countries: Subnacionalinis rizikos, mirtingumo, sergamumo ir sutrikusio vystymosi kiekybinio vertinimo metodas, The Lancet Global Health 8(1), e101–e112. https://doi.org/10.1016/S2214-109X(19)30456-5.

CDC, 2022 m., Ligų kontrolės ir klimato kaitos poveikio centrai, https://www.cdc.gov. Paskutinį kartą žiūrėta 2022 m. rugpjūčio mėn.

Chen, C.-C., et al., 2019, Epidemiologic features of shigellosis and associated climate factors in Taiwan, Medicine 98(34), e16928. https://doi.org/10.1097/MD.0000000000016928.

Chung The, H. ir kt., 2021, Evolutionary Histories and antimicrobial resistance in Shigella flexneri and Shigella sonnei in Southeast Asia, Communications Biology 4(1), 353. https://doi.org/10.1038/s42003-021-01905-9.

Chung The, H., et al., 2016, „The genomic signatures of Shigella evolution, adaptation and geographical spread“, Nature Reviews Microbiology 14(4), 235–250. https://doi.org/10.1038/nrmicro.2016.10.

ECDC, 2014–2022 m., 2012–2020 m. metinės epidemiologinės ataskaitos. Šigelozė. Paskelbta adresu https://www.ecdc.europa.eu/en/shigellosis/surveillance-and-disease-data. Paskutinį kartą žiūrėta 2023 m. rugpjūčio mėn.

ECDC, 2024 m., Infekcinių ligų stebėjimo atlasas. Paskelbta adresu https://atlas.ecdc.europa.eu/public/index.aspx. Paskutinį kartą žiūrėta 2024 m. rugsėjo mėn.

Gerba, C. P., 2009, Aplinkoje plintantys patogenai. „Aplinkos mikrobiologija“, akademinė spauda, p. 445–484. https://doi.org/10.1016/B978-0-12-370519-8.00022-5.

Ghosh, M., et al., 2007, Enterotoxigenic Staphylococcus aureus ir Shigella spp. paplitimas. Kai kuriuose neapdorotuose gatvės gėrimuose iš Indijos, International Journal of Environmental Health Research 17(2), 151–156. https://doi.org/10.1080/096031207012.

Kotloff, K. L. ir kt., 2018 m., Shigellosis The Lancet 391(10122), 801–812. https://doi.org/10.1016/S0140-6736(17)33296-8.

Lampel, K. A., et al., 2018, A Brief History of Shigella, EcoSal Plus 8(1), 1–25, https://doi.org/10.1128/ecosalplus.ESP-0006-2017.

Launay, O., et al., 2017, Novel Vaccine Against Shigella sonnei Administered Intramuscularly, Intradermally and Intranasally: Saugumo profilis ir imuninis atsakas į naują vakciną nuo Shigella sonnei: Dviejų lygiagrečių atsitiktinių imčių 1 fazės sveikų suaugusiųjų savanorių klinikinių tyrimų Europoje rezultatai, EBioMedicine, 22, 164–172. https://doi.org/10.1016/j.ebiom.2017.07.013.

Niyogi, S. K., 2005 m., Shigellosis, The Journal of Microbiology 43(2), 133–143.

Pacheco, A. R., & Sperandio, V., 2012, Šiga toksinas enterohemoraginėje E. coli: „Reglamentavimas ir naujos kovos su virulentiškumu strategijos. Ląstelių ir infekcijų mikrobiologijos ribos 2“, 2235–2988, https://doi.org/10.3389/fcimb.2012.00081.

Ranjbar ir kt., 2010, Fatality due to shigellosis with special reference to Molekulinė Shigella sonnei padermių, išskirtų iš mirtinų atvejų, analizė, Iranian Journal of Clinical Infectious Diseases 5(1) 36–39.

Rebmann, T., 2009, Spotlight on shigellosis, Nursing 39(9), 59–60. https://doi.org/10.1097/01.NURSE.0000360253.18446.0f.

Song, Y. J., et al., 2018, The epidemiological influence of climate factors on shigellosis incidence rates in Korea („Klimato veiksnių epidemiologinė įtaka šigeliozės paplitimo rodikliams Korėjoje“), International Journal of Environmental Research and Public Health 15(10), 2209. https://doi.org/10.3390/ijerph15102209.