Chikungunya

Chikungunya žmonėms perduoda uodai, užsikrėtę chikungunya virusu (CHIKV). Visame pasaulyje šia liga kasmet suserga daugiau nei milijonas žmonių. Europoje čikungunija dažniausiai plinta keliautojams. Ligos simptomai (karščiavimas ir sąnarių skausmai) yra panašūs į kai kurių kitų virusinių ligų, kurių geografinis paplitimas iš dalies sutampa, pvz., dengės karštligės, simptomus. Todėl daugelis pacientų yra klaidingai diagnozuoti, o socialinis ir ekonominis poveikis bei bendra ligų našta tikriausiai yra nepakankamai įvertinti (Kam et al., 2015).

Čikungunijos pranešimų rodiklis (žemėlapis) ir užregistruoti atvejai (grafikas) Europoje

_{Šaltinis: ECDC, 2024 m., Infekcinių ligų stebėjimo atlasas.}

_{Pastabos: Žemėlapyje ir diagramoje pateikti EEE valstybių narių duomenys. Šiame žemėlapyje nurodytos ribos ir pavadinimai nereiškia, kad Europos Sąjunga juos oficialiai patvirtina arba priima. Šiame žemėlapyje nurodytos ribos ir pavadinimai nereiškia, kad Europos Sąjunga juos oficialiai patvirtina arba priima. Apie šią ligą reikia pranešti ES lygmeniu, tačiau įvairiose šalyse ataskaitinis laikotarpis skiriasi. Kai šalys praneša apie nulinius atvejus, pranešimų rodiklis žemėlapyje rodomas kaip „0“. Kai šalys konkrečiais metais nepranešė apie ligą, rodiklis žemėlapyje nematomas ir pažymėtas žyma „nepranešta“ (paskutinį kartą atnaujinta 2024 m. liepos mėn.).}

Šaltinis ir stiprintuvas; perdavimas

CHIKV pirmiausia perduodamas tarp žmonių per Aedes uodus. Šie uodai įkando dienos šviesoje, o aktyvumo pikai ankstyvą rytą ir vėlyvą popietę. Neužkrėstas uodas gali užsikrėsti virusu, kai jis maitina užkrėstą asmenį ar gyvūną. Po trumpo viruso replikacijos laikotarpio užsikrėtę uodai gali perduoti virusą neužsikrėtusiems žmonėms su įkandimu (Tsetsarkin et al., 2016) ir išlieka užkrečiami visą likusį gyvenimą (Mbaika et al., 2016). Palyginti su kitais uodų platinamais virusais, CHIKV gali greičiau pereiti prie naujo šeimininko, o visas perdavimo ciklas – nuo žmogaus iki uodų ir atgal prie kito žmogaus – įvyksta greičiau nei per savaitę. Europoje apie vietinį perdavimą pirmą kartą pranešta 2007 m. šiaurės rytų Italijoje. Dauguma Europoje pasitaikančių atvejų (> 90 proc.) yra susiję su kelionėmis.

Iš Europoje aptinkamų Aedes rūšies uodų Ae. albopictus – Azijos tigrų uodai – yra atsakingi už didžiąją dalį CHIKV perdavimo atvejų ir didžiausius ligos protrūkius. Albopictus pirmą kartą Europoje aptiktas 1979 m. ir šiuo metu aptinkamas 28 Europos šalyse (ECDC, 2021b). Rūšis klesti platesniame geografiniame areale nei Ae. Egiptas – geltonosios karštinės uodai, kurie taip pat yra veiksmingas užkrato pernešėjas, tačiau vis dar gana reti Europoje ir kaimyninėse vietovėse. Vis dėlto ji įsteigta Madeiroje (Portugalija), Pietų Rusijoje ir Sakartvele ir buvo įdiegta Turkijoje, Kanarų salose (Ispanija) ir Kipre (ECDC, 2021a; Miranda et al., 2022 m.).

Poveikis sveikatai

Chikungunya gali pasireikšti kaip ūminė liga, nuo kurios pacientai gali greitai atsigauti (per mažiau nei dvi savaites) arba kuri gali progresuoti į lėtinę ligą, kuri trunka nuo savaičių iki metų. Paprastai pacientai pradeda pykinti 4-8 dienas po uodų įkandimo. Liga sukelia staigų aukštą karščiavimą, dažnai suporuotą su skausmingais sąnariais, reikalaujančiais lovos poilsio. Be to, pacientai gali kentėti nuo patinusių kulkšnių ir riešų, skausmingų raumenų, galvos skausmo, bėrimų, pykinimo ar nuovargio (PSO, 2022). Dauguma užsikrėtusių asmenų kenčia tik šiek tiek ir apie 15% nerodo jokių simptomų. Tokiais atvejais visiškai pasveikstama ir manoma, kad imunitetas nuo CHIKV išlieka visą gyvenimą. Tačiau, kai liga yra rimta, pacientai gali būti hospitalizuoti dėl sunkių odos bėrimų, neurologinių infekcijų, širdies raumenų uždegimų, kepenų infekcijų ar net kelių organų nepakankamumo. Tokios rimtos komplikacijos yra gana retos, tačiau kūdikiams ar pagyvenusiems chikungunya gali kelti grėsmę gyvybei (Burt et al., 2017).

Sergamumas

EEE valstybėse narėse (išskyrus Bulgariją, Kiprą, Daniją, Islandiją, Norvegiją, Šveicariją ir Turkiją, nes nėra duomenų) 2008–2021 m. laikotarpiu:

• 3 735 atvejai, iš kurių > 90 proc. yra importo atvejai (ECDC, 2024 m.)
• 2022 m. ES / EEE praneštų atvejų rodiklis buvo mažesnis nei 1 atvejis 100 000 gyventojų
• Retai baigiasi mirtimi: Europoje dar neužregistruota su čikungunija susijusių mirčių
• Metinis bylų skaičius yra įvairus. 2015–2019 m. laikotarpiu pranešta apie 111 atvejų 2018 m. ir 534 atvejus 2015 m., tačiau akivaizdžios tendencijos nebuvo. 2021 ir 2022 m. pranešta tik apie 13 ir 64 atvejus. Šie maži skaičiai tikriausiai yra susiję su COVID-19 priemonėmis ir nepakankamu pranešimu.
• Vietinis čikungunijos plitimas Europoje yra retas, tačiau 2017 m. Prancūzijoje ir Italijoje buvo pranešta apie vietoje įsigytus čikungunijos atvejus (atitinkamai 17 ir 277 atvejai), 2014 m. Prancūzijoje (11 atvejų) ir 2010 m. bei 2007 m. Italijoje.

(ECDC, 2014–2022 m.)

Pasiskirstymas tarp gyventojų

• Amžiaus grupė, kurios sergamumo rodiklis didžiausias Europoje: 25–64 m. asmenys (ECDC, 2014–2022 m.)
• Grupės, kurioms kyla rizika susirgti sunkia ligos eiga: kūdikiai, pagyvenę žmonės, asmenys, turintys sveikatos sutrikimų
• Grupės, kurioms yra didesnė infekcijos rizika: darbuotojai migrantai ir keliautojai

Atsparumas klimato kaitai

Klimato tinkamumas

Ae. albopictus uodai, svarbiausias CHIKV vektorius, gali išgyventi įvairiomis klimato sąlygomis ir buvo rasti aukštyje iki 1200 m virš jūros lygio. Jo kiaušiniai yra labai atsparūs tiek aukštai, tiek žemai temperatūrai, taip pat ilgiems sausros laikotarpiams. Nestiprios žiemos, kai temperatūra yra minimali –5 °C, leidžia sukurti stabilią uodų populiaciją (Waldock et al., 2013 m.),taip pat smarkios liūtys ir potvyniai vasaros pradžioje, dėl kurių atsiranda uodų veisimosi vietos (Tran et al., 2013 m.). Optimali vidutinė CHIKV perdavimo temperatūra yra 27 °C, kuriai esant viruso kiekis Ae. albopictus seilėse yra didžiausias (Alto et al., 2018). Tačiau šie uodai gali perduoti CHIKV net esant 20 °C temperatūrai, o tai patvirtina Europos klimato tinkamumą šiam CHIKV vektoriui (Mercier et al., 2022). Ae. aegypti – mažiau svarbi uodų rūšis, galinti perduoti čikunguniją Europoje – turi siauresnę toleranciją temperatūrai ir neišgyvena žemesnėje nei 4 °C temperatūroje (Brady et al., 2013). Kita vertus, ši rūšis ir viruso kiekis jos seilėse yra santykinai nejautrūs paros temperatūros svyravimams (Alto et al., 2018).

Sezoniškumas

Europoje nėra aiškios sezoninės čikungunijos atvejų skaičiaus tendencijos. Kai kuriais metais šie atvejai rodo, kad dėl užkrato pernešėjų aktyvumui ir viruso dauginimuisi palankių klimato sąlygų per tą konkretų metų laikotarpį virusas gali dažniau plisti galimose infekcijos šalyse. Su kelionėmis susijusių atvejų sezoniškumą mažesniu mastu lemia ir besikeičiančių keliautojų skaičiaus skirtumai (ECDC, 2014–2022 m.).

Klimato kaitos poveikis

Klimato pokyčiai Europoje, įskaitant aukštesnę vidutinę temperatūrą, drėgmę ir kritulių intensyvumą, lemia geresnį klimatinį tinkamumą Ae. albopictus, todėl didesnė čikungunijos  infekcijų rizika daugumoje Europos dalių (Jourdain et al., 2020; Mercier et al., 2022 m.). Klimato tinkamumas perduoti čikunguniją Europoje pastaraisiais dešimtmečiais jau padidėjo, o ateityje keliose šalyse turėtų toliau didėti tiek tigro uodų  tinkamumo indeksas, tiek jo aktyvaus sezono trukmė.  Aukštesnė temperatūra lemia palankesnes uodų reprodukcijos sąlygas, didesnį kiaušinių išsiritimo greitį ir spartesnį Ae.albopictus lervų vystymąsi, taip pat ilgesnius aktyvius uodų sezonus. Tai sukelia didesnes uodų populiacijas ir daugiau uodų įkandimų. Be to, aukštesnė vidutinė vasaros temperatūra skatina viruso replikaciją uoduose. Tikimasi, kad didesnė drėgmė prailgins uodų gyvenimo trukmę (Marini et al., 2020). Reino ir Ronos upių apylinkių tyrime nustatyta, kad ši aplinka yra karštieji uodų aktyvumo ir ligų protrūkių Europoje taškai (Tjaden et al., 2017). Visoje Vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje ir Italijoje, tikimasi nustatyti Ae. albopictus uodų populiacijas. Stabilios Ae.albopictus populiacijos jau buvo nustatytos didesniame nei 900 m aukštyje virš jūros lygio centrinėje Italijoje, kur žiemos temperatūra nukrenta iki -5 °C. Tikimasi, kad ateityje uodai išplis į dar aukštesnius regionus (Romiti et al., 2022) ir į šiaurę (Peach et al., 2019). Vis dėlto kitose šalyse, kuriose šiuo metu yra tinkamos sąlygos uodų populiacijoms, pvz., Šiaurės Italijoje, numatomas vasaros sausrų padidėjimas sumažina tigro uodų buveinių tinkamumą (Tjaden et al., 2017).

Europos žemyninėje dalyje taip pat numatoma A e. aegypti uodų populiacijos plėtra. Šios rūšies pageidaujamas temperatūros intervalas yra siauresnis ir jai daugiausia bus naudingas temperatūros kilimas, dėl kurio Europos klimatas tampa tinkamesnis jos išlikimui (Medlock and Leach, 2015).

Prevencija & Gydymas

Prevencija

• Asmens apsauga: drabužiai ilgomis rankovėmis, uodų repelentai, tinklai ar ekranai ir uodų buveinių vengimas
• Uodų kontrolė: aplinkosaugos vadyba, pvz., veisimosi galimybių atviruose natūraliuose ir dirbtiniuose vandenyse mažinimas ir biologinės ar cheminės priemonės (pvz., žr. uodų kontrolės veiklos grupės veiklą Vokietijoje);
• Informuotumo apie ligos simptomus, ligos perdavimą ir uodų įkandimo riziką didinimas
• Aktyvi uodų, ligų atvejų ir aplinkos stebėsena ir priežiūra (pvz., žr. iniciatyvos „Mückenatlas“ arba EYWA projekto atvejų tyrimus)
• Vakcinos yra klinikinių tyrimų stadijose, tačiau dar neparuoštos naudoti

Gydymas

• Nėra specifinio ir veiksmingo antivirusinio gydymo
• Rehidratacija ir lovos poilsis
• Sunkiais atvejais: skausmą malšinantys vaistai, karščiavimą mažinantys vaistai ar artrito gydymas;

Nuorodos

Alto, B. W. et al., 2018, Diurnal Temperature Range and Chikungunya Virus Infection in Invasive Mosquito Vectors, Journal of Medical Entomology 55(1), 217–224. https://doi.org/10.1093/jme/tjx182.

Brady, O. J. et al., 2013, Suaugusiųjų Aedes aegypti ir Aedes albopictus išgyvenamumo esant skirtingai temperatūrai laboratorijos ir lauko sąlygomis modeliavimas, Parasites & Vectors 6(351), 1-11. https://doi.org/10.1186/1756-3305-6-351.

Burt, F. J. et al., 2017, Chikungunya virusas: Naujausia informacija apie šio naujo patogeno biologiją ir patogenezę, The Lancet Infectious Diseases 17(4), e107–e117. https://doi.org/10.1016/S1473-3099(16)30385-1

ECDC, 2021a, Aedes aegypti – dabartinis žinomas pasiskirstymas: 2021 m. kovo mėn. Paskelbta adresu https://www.ecdc.europa.eu/en/publications-data/aedes-aegypti-current-known-distribution-march-2021. Paskutinį kartą žiūrėta 2022 m. gruodžio mėn.

ECDC, 2021b, Aedes albopictus – dabartinis žinomas pasiskirstymas: 2021 m. kovo mėn. Paskelbta adresu https://www.ecdc.europa.eu/en/publications-data/aedes-albopictus-current-known-distribution-march-2021. Paskutinį kartą žiūrėta 2022 m.gruodžio mėn.

ECDC, 2014–2022 m., 2012–2020 m. metinės epidemiologinės ataskaitos. Čikungunijos viruso liga. Paskelbta adresu https://www.ecdc.europa.eu/en/all-topics-z/chikungunya-virus-disease/surveillance-and-disease-data/annual-epidemiological-reports. Paskutinį kartą žiūrėta 2023 m. balandžio mėn.

ECDC, 2023 m., Infekcinių ligų stebėjimo atlasas. Paskelbta adresu https://atlas.ecdc.europa.eu/public/index.aspx. Paskutinį kartą žiūrėta 2023 m. balandžio mėn.

Jourdain, F. et al., 2020 m., From Import to autochthonous transmission: Čikungunijos ir dengės atsiradimą vidutinio klimato zonoje skatinantys veiksniai, PLOS Neužmirštos tropinės ligos 14(5), e0008320. https://doi.org/10.1371/journal.pntd.0008320

Kam, Y.-W. et al., 2015, Chikungunya viruso specifinių anti-E2EP3 antikūnų serologinis paplitimas ir kryžminis reaktyvumas arbovirusu užsikrėtusiems pacientams, PLoS užmirštos tropinės ligos 9 straipsnio 1 dalis, e3445. https://doi.org/10.1371/journal.pntd.0003445.

Marini, G. et al., 2020, Temperatūros įtaka Aedes albopictus populiacijos gyvenimo ciklo dinamikai, nustatytai vidutinio klimato platumose: A Laboratory Experiment, Insects 11(11), 808. https://doi.org/10.3390/insects11110808 (Laboratorinis eksperimentas. Vabzdžiai 11(11), 808. https://doi.org/10.3390/insects11110808).

Mbaika, S. et al., 2016, „Aedes aegypti vektorių kompetencija perduodant Čikungunijos virusą: Išorinės inkubacijos temperatūros poveikis plitimui ir infekcijų dažniui, Virology Journal 13(114), 1–9. https://doi.org/10.1186/s12985-016-0566-7.

Medlock, J. M. ir Leach, S. A., 2015, Klimato kaitos poveikis pernešėjų platinamų ligų rizikai Jungtinėje Karalystėje, The Lancet Infectious Diseases 15(6), 721–730. https://doi.org/10.1016/S1473-3099(15)70091-5.

Mercier, A. et al., 2022 m., Impact of temperature on dengue and chikungunya transmission by the mosquito Aedes albopictus, Scientific Reports 12(6973), 1-11. https://doi.org/10.1038/s41598-022-10977-4.

Miranda, M. Á. et al., 2022 m., AIMSurv: Pirmoji visos Europos suderinta Aedes invazinių uodų rūšių, susijusių su žmogaus pernešėjų platinamomis ligomis, priežiūra, Gigabyte, 2022 m., 1–13. https://doi.org/10.46471/gigabyte.57.

Peach, D. A. et al., 2019, Modeliuotas Aedes japonicus japonicus ir Aedes togoi (Diptera: Culicidae) Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir Šiaurės Lotynų Amerikoje, Journal of Vector Ecology 44(1), 119-129. https://doi.org/10.1111/jvec.12336.

Romiti, F. et al., 2022 m., Aedes albopictus abundance and phenology along an altitudinal gradient in Lazio region (central Italy), Parasites Vectors 15(92), 1-11. https://doi.org/10.1186/s13071-022-05215-9.

Tjaden, N. B. et al., 2017, „Modelling the effects of global climate change on Chikungunya transmission in the 21st century“, Scientific Reports 7(3813), 1-11. https://doi.org/10.1038/s41598-017-03566-3.

Tran, A. et al., 2013, A Rainfall- and Temperature-Driven Abundance Model for Aedes albopictus Populations, International Journal of Environmental Research and Public Health 10(5), 1698–1719. https://doi.org/10.3390/ijerph10051698.

Tsetsarkin, K. A. et al., 2016, Interspecies transmission and chikungunya virus emergence, Current Opinion in Virology 16, 143–150. https://doi.org/10.1016/j.coviro.2016.02.007.

Waldock, J. et al., 2013 m., The role of environmental variables on Aedes albopictus biology and chikungunya epidemiology, Pathogens and Global Health 107(5), 224–241. https://doi.org/10.1179/2047773213Y.0000000100.

PSO (2022 m.). Pasaulio sveikatos organizacija, https://www.who.int/. Paskutinį kartą žiūrėta 2022 m. rugpjūčio mėn.