Prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmai

Prisitaikymo veiksmais siekiama pritaikyti gamtines arba žmogaus sistemas prie esamų arba numatomų klimato dirgiklių arba jų poveikio. Jie paprastai susiję su konkrečiu poveikio klimatui ir (arba) prisitaikymo prie klimato kaitos sektoriumi. Prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmai planuojami Karpatų kalnuose, kurie yra ypač pažeidžiami dėl klimato kaitos poveikio.

„Ateitiesnetobulumas. Dokumente„Klimato kaita ir prisitaikymas prie klimato kaitos Karpatų regione“ apibendrinami pagrindiniai prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmai pažeidžiamuose regiono sektoriuose: vandens ištekliai, miškai, šlapynės, pievos, žemės ūkis ir turizmas. Priimdama Strateginę prisitaikymo prie klimato kaitos Karpatų regione darbotvarkę, šalių konferencija (COP) ragina susitariančiąsias šalis, vietos ir regionų valdžios institucijas ir kitus suinteresuotuosius subjektus, dalyvaujančius Karpatų regiono valdyme ir vystyme, parengti prisitaikymo prie klimato kaitos poveikio ir jo neigiamo poveikio švelninimo politiką ir strategijas. Darbotvarkės tikslas – padėti Karpatų konvencijos valstybėms narėms, vietos ir regionų valdžios institucijoms ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams, dalyvaujantiems Karpatų regiono valdyme, parengti atsako į klimato kaitą priemones, kad būtų užtikrintas tvarus regiono vystymasis. Darbotvarkė buvo aptarta susitikimuose ir praktiniuose seminaruose su šalių atstovais ir Karpatų konvencijos stebėtojais bei kitais suinteresuotaisiais subjektais. Ji buvo patvirtinta 2014 m. rugsėjo 23–26 d. vykusiame ketvirtajame Karpatų konvencijos šalių konferencijos susitikime (COP4).Strateginėje darbotvarkėje pateikiamos rekomendacijos dėl politikos formavimo, institucinių pokyčių ir ekosisteminių prisitaikymo priemonių. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad skirtingų gamtos apsaugos, upių baseinų valdymo ir tvaraus ūkininkavimo politikos sričių susiejimas galėtų gerokai sustiprinti Karpatų regioną ir jo atsparumą klimato kaitai. Didesnio tarpvalstybinio bendradarbiavimo ir bendros veiklos pridėtinė vertė yra ypač svarbi planuojant prisitaikymą prie klimato kaitos, nes daugelis prognozuojamų klimato kaitos padarinių, pavyzdžiui, sezoniniai temperatūros ir kritulių pokyčiai, bus juntami didelėse geografinėse teritorijose, o tai vienu metu paveiks kelias šalis.

Prisitaikymo prie klimato kaitos aspekto integravimas į kitus politikos sektorius

Prisitaikymo prie vandens išteklių priemonės

Viena iš veiksmingiausių prisitaikymo prie bendros sausrų ir potvynių Karpatų kalnuose grėsmės priemonių yra vietos vandens kaupimas.Saugojimo pajėgumus galima padidinti blokuojant (senus) drenažo kanalus, kurie buvo iškasti praeityje, tačiau dažnai nebenaudojami. Šalinant kelių tinklus taip pat gali būti paskatintas sandėliavimas, ypač Rytų Karpatų regione. Tačiau, norint pašalinti kelius, reikia koreguoti žemės naudojimą. Veikla, kurią reikia dažnai vežti (pvz., šieno gamyba), turi būti pakeista naudojimu be vežimo, pvz., ganymu arba gamtos išsaugojimu. Šlapynių ir tvenkinių (per)kūrimas padidina saugojimo pajėgumus ir leidžia surinkti lietaus vandenį. Taip pat padeda struktūrinės priemonės, pavyzdžiui, užtvankų, vandens rezervuarų ir požeminių rezervuarų statyba. Tačiau užtvankų statyba turi būti kruopščiai suplanuota, kad nebūtų pakenkta upių ekosistemoms. Paviršinio vandens kaupimą galima pagerinti apsaugant ir atkuriant natūralias pievas, kad daugiau lietaus vandens galėtų patekti į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Ši žemės naudojimo priemonė ypač rekomenduojama Karpatų regiono karstinėms sistemoms, kuriose pievos yra pagrindinis požeminio vandens išteklių tiekimo šaltinis.

Miškams ir miškininkystei skirtos prisitaikymo priemonės

Karpatų šalių gebėjimai imtis priemonių, padedančių miškams ir miškininkystei prisitaikyti prie klimato kaitos, yra riboti. Nė viena iš jų dar tiesiogiai nesprendė klimato kaitos klausimo savo miškininkystės teisės aktuose (nors šis klausimas paprastai įtraukiamas į nacionalines strategijas). Rumunijos ir Serbijos Karpatų regiono dalyje prisitaikymo pajėgumai yra gerokai mažesni, palyginti su Vakarų Karpatų regionu. Prisitaikymas turėtų būti orientuotas į praktinę miškotvarką ir teisės aktus, taip pat turėtų būti užtikrinta, kad planuojant ir tvarkant miškus būtų atsižvelgiama į rizikos vertinimą. Tai tampa vis svarbiau ir reikia pakeisti tradicinį į medienos gamybą orientuotą valdymą taip, kad jis būtų pritaikomas atsižvelgiant į riziką. Prisitaikanti miškotvarka grindžiama tokiomis sąvokomis kaip nuolatinė miškotvarka ir gamtiškoji miškininkystė, siekiant padidinti miškų gebėjimą prisitaikyti ir sumažinti numatomą riziką. Tai padidina sausrai atsparių rūšių, daugiausia ąžuolų, dalį ir sumažina pažeidžiamų vandens reikalaujančių spygliuočių ir bukų dalį mažesniame aukštyje. Reikia skatinti keisti medžių rūšių sudėtį, kad miškai būtų atsparesni sausroms. Kartu reikia gerokai sumažinti pažeidžiamų Norvegijos eglių miškų dalį. Esami medynai gali tapti atsparesni didinant rūšių skaičių medyne, tokiu būdu didinant biologinę įvairovę ir diegiant vietines rūšis.Kita svarbi veiksmų kryptis – konsoliduoti ir suderinti miškų stebėsenos sistemas, kad būtų teikiama informacija, kuria būtų remiama prisitaikanti miškotvarka. Tai apima invazinių kenkėjų ir ligų, paplitusių už nacionalinių sienų, stebėseną. Kadangi dėl padidėjusios sausros padidės miškų gaisrų rizika, miškų gaisrų prevencija yra svarbi prisitaikymo priemonė. Kraštovaizdžio mastu reikia didinti informuotumą apie nepakeičiamą miškų vaidmenį integruotame vandenskyros valdyme, visų pirma biologinės įvairovės, vandens reguliavimo ir erozijos kontrolės srityse. Kraštovaizdžio lygmens politika reikalinga siekiant išvengti miškų suskaidymo ir išlaikyti didesnių miško plotų jungtis, kad būtų remiama natūrali rūšių migracija ir genų srautai.

Šlapynių prisitaikymo priemonės

Šlapynių prisitaikymo strategijos yra glaudžiai susijusios su hidrologinių sistemų atsparumo didinimo priemonėmis. Tai apima aukštesniame aukštyje esančių šlapynių naudojimą vandeniui sulaikyti ir užkirsti kelią didžiausioms nuotekoms, salpų išplėtimą, kad jose būtų galima laikyti ir išleisti daugiau vandens, ir (at)kurti šlapynes požeminiam vandeniui papildyti. Šlapynių apsauga turi būti integruota į potvynių kontrolės praktiką ir paramos programas, kuriomis siekiama atkurti šlapynių ir durpynų dirvožemį, atkurti salpas ir kurti naujas šlapynes bei ežerus. Tose vietose, kuriose šlapynių atkūrimas yra sudėtingas, labai rekomenduojama sumažinti su klimatu nesusijusį išorės poveikį, pavyzdžiui, žemės naudojimo keitimą ir taršą. Šlapynių ir vandens telkinių jungčių gerinimas gali padėti rūšims judėti, taip pat išsaugoti buveinių nevienalytiškumą ir biologinę įvairovę, o tai gali suteikti genetinę įvairovę sėkmingam prisitaikymui. Kadangi informacijos apie šlapžemes trūksta, prioritetinis veiksmas taip pat yra stebėti vandenų ir vandens ekosistemų būklę.

Pievų prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės

Skirtingi valdomi žolinių buveinių tipai, kuriems būdinga trumpa žolių ir žolelių augmenija. Pievų ekologinė vertė priklauso nuo mažai sąnaudų reikalaujančio žemės ūkio, pavyzdžiui, šienavimo ir ganymo, o vėliau prisitaikymo priemonės grindžiamos parama ūkininkams, kad jie išlaikytų šią mažai sąnaudų reikalaujančią ūkininkavimo veiklą. Dėl klimato kaitos keičiasi vandens prieinamumas, o pailgėjęs arba sutrumpėjęs augimo sezonas lemia augmenijos struktūros pokyčius ir biologinės įvairovės nykimą. Iš esmės galima nustatyti šias prisitaikymo priemones: (Šias priemones reikia vertinti kartu su žemės ūkiui siūlomomis priemonėmis)

• įgyvendinti agrarinės aplinkosaugos priemones ir tinklo „Natura 2000“ valdymo planus;
• įvairinti ekonomines galimybes gaminant vietos gamtai palankius produktus;
• Pritaikyti valdymą per ganymą ir šienavimą ir vengti apleidimo, mulčiavimo ir tręšimo.

Pievų tvarkymas gali būti pritaikomas, pavyzdžiui, atidedant šienavimo datas arba sumažinant ganymo intensyvumą. Kadangi šie pokyčiai daro poveikį ūkininkų pajamoms, ūkininkui turi būti kompensuojama taikant agrarinės aplinkosaugos priemones. Tai galima pasiekti pievų buveinių tipus priskiriant prie saugomų teritorijų pagal ES Buveinių direktyvą arba remiant ūkininkus pagal agrarinės aplinkosaugos programas. Prisitaikymo priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią Karpatų pusiau natūralių pievų kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės praradimui, yra neatsiejamos nuo siūlomų žemės ūkio prisitaikymo priemonių, nes jų egzistavimas priklauso nuo tradicinės ūkininkavimo praktikos. Šių pievų priskyrimas saugomoms teritorijoms yra dar viena prisitaikymo priemonė, nes ji gali padėti užtikrinti valdymą. Rūšių paplitimo stebėsena ir kova su invazinėmis rūšimis taip pat yra svarbios prisitaikymo priemonės.

Prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės žemės ūkiui

Smulkiesiems ūkininkams galimos prisitaikymo galimybės gali apimti sėjos datų ir pasėlių veislių pakeitimus, geresnę vandentvarką ir drėkinimo sistemas, pritaikytą augalų mitybos, apsaugos ir žemės dirbimo praktiką. Kad kintant klimatui būtų pasiektas platesnis tvaraus žemės ūkio ir kaimo plėtros tikslas, politikos priemonėmis turėtų būti remiami ūkininkai, kurie nori prisitaikyti. Pagal dabartinį ekonomikos rinkos modelį smulkūs tradiciniai ūkiai, būdingi Karpatų regionui, atsiduria nepalankioje padėtyje. Ūkininkavimo veikla, pvz., ganymas aukštai esančiose pievose, ekonomiškai nebeįmanoma. Ūkininkams reikia techninės ir finansinės paramos, pavyzdžiui, taikant agrarinės aplinkosaugos priemones, kad jie galėtų tęsti savo veiklą ir kad pievos netaptų miškais. Atsižvelgiant į pokyčius Karpatų regione (įskaitant žemės apleidimą, nuganymą, gyventojų senėjimą ir ribotus vyriausybės veiksmų biudžetus), reikia skatinti kaimo vietoves kaip patrauklią vietą gyventi, dirbti ir užsiimti verslu. Konkrečiau, toliau nurodytos priemonės gali padėti ūkininkams ir žemės ūkiui prisitaikyti prie klimato kaitos poveikio; agrarinės aplinkosaugos priemonių nustatymas (taip pat žr. apie pievas); papildomos lengvinimo priemonės, kuriomis gerinami įgūdžiai ir verslumas, perdirbimas ir rinkodara ūkio ar vietos lygmeniu (konkretiems vietos produktams) ir gerinamos galimybės patekti į rinkas. Prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės turi būti skirtos tiek klimato veiksniams, tiek su klimatu nesusijusiems veiksniams, nes jie abu daro didelį tarpusavyje susijusį poveikį pievoms. Prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės gali būti sėkmingos tik tuo atveju, jei jomis taip pat stiprinamas šalies teritorijoje gyvenančių bendruomenių socialinis ir ekonominis atsparumas ir siekiama ekonomiškai gyvybingo kaimo.

Prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės turizmo srityje

Daugelyje vietų turizmo sektoriaus plėtros potencialas yra nepakankamai išnaudojamas ir trūksta atsparumo, kad būtų galima susidoroti su pokyčiais arba pasinaudoti esamomis galimybėmis. Atsižvelgiant į prisitaikymą prie klimato kaitos, rekomenduojama turizmo plėtrą grįsti konkrečiu Karpatų gamtos grožiu ir kultūra, kartu ribojant masinio turizmo plėtrą. Tai reiškia, kad turizmo plėtra turėtų būti įtraukta į platesnį planavimą, siekiant toliau įvairinti kurortus bei rinkas ir skatinti darnų vystymąsi. Konkretūs veiksmai apima ištisus metus veikiančių, atsparių ir gerai apgyvendintų vietų (pvz., sveikatingumo ir konferencijų viešbučių) propagavimą, klimatui palankių žiemos sporto projektų (pvz., alternatyvaus slidinėjimo trasų projektavimo) rėmimą ir ekologinio turizmo, sveikatos turizmo ir aktyvaus turizmo (pvz., dviračių ir pėsčiųjų takų) plėtojimą. Be to, siūlomos priemonės turizmo informacijos tinklų plėtrai regione remti, įtraukiant apgyvendinimo įstaigas, tiekėjus ir turizmo organizacijas. Šie tinklai teiktų naujausią informaciją ir įspėjimus apie turizmui svarbias sąlygas (orą, sniego gylį, pavojus, kelių ir eismo sąlygas ir kt.).

Europos Komisija

Europos aplinkos agentūra