5.2 Įgyvendinimo valdymo organizavimas įvairiuose sektoriuose ir lygmenimis

5.2 Įgyvendinimo valdymo organizavimas įvairiuose sektoriuose ir lygmenimis

Prisitaikymas prie klimato kaitos yra tarpsektorinė, daugiapakopė ir daugelį klausimų apimanti politikos sritis, apimanti visus visuomenės sektorius ir reikalaujanti veiksmų įvairiais lygmenimis – nuo nacionalinių vyriausybių iki vietos subjektų. Todėl prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoms ir planams įgyvendinti reikia tinkamų institucinių struktūrų ir valdymo sistemų, kad būtų užtikrintas veiksmingas, nuoseklus ir nuolatinis įgyvendinimas.

Kad prisitaikymas prie klimato kaitos būtų integruotas į atitinkamas politikos sritis ir visais valdymo lygmenimis, būtinas koordinavimas ir bendradarbiavimas horizontaliuoju ir vertikaliuoju aspektais. Valdymas yra svarbus visais prisitaikymo prie klimato kaitos politikos ciklo etapais, pradedant nuo pradinės prisitaikymo prie klimato kaitos proceso struktūros, tačiau tiek horizontaliojo, tiek vertikaliojo koordinavimo poreikis didėja šalims artėjant prie įgyvendinimo ir vertinimo etapų.

Norint sukurti prisitaikymo prie klimato kaitos įgyvendinimo valdymo sistemą, iš esmės reikia organizuoti komunikaciją, bendradarbiavimą ir koordinavimą tarp sektorių ir lygmenų, nustatant tinkamas struktūras, taisykles, mechanizmus, tvarką, suinteresuotųjų subjektų, įskaitant visas visuomenės grupes (dalyvaujamąjį teisingumą), dalyvavimo sąlygas ir formatus. Privalumas yra tas, kad prisitaikymo prie klimato kaitos įgyvendinimui naudojami skirtingi valdymo būdai, kurie skirtingu mastu derinami atsižvelgiant į aplinkybes. Galimi metodai skirstomi į šiuos valdymo būdus:

• Oficialus valdymas: teisiškai pagrįsti, institucionalizuoti, nuolatiniai, „iš viršaus į apačią“, „griežti“ (pvz., privalomi ataskaitų teikimo įpareigojimai, nuolatinės koordinavimo įstaigos, turinčios teisinius įgaliojimus, sektorių prisitaikymo planų reguliavimo reikalavimai);
• Neoficialus valdymas: savanoriški, neoficialūs, nehierarchiniai, bendradarbiavimu grindžiami, neįpareigojantys (pvz., įtikinimo, savanoriškų susitarimų, dialogo ir mainų formatų, dalijimosi žiniomis, gebėjimų stiprinimo pasiūlymai).

Abu metodai turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Viena vertus, dėl formalesnių valdymo metodų atsiranda didesnis įgyvendinimo spaudimas, nes nustatomi privalomi įpareigojimai. Kita vertus, neoficialiems valdymo procesams gali būti naudinga, kad jie būtų mažiau politizuoti ir nukreipti į konfliktus, nes tai, kad jie nepatenka į politinę akiratį, dažnai leidžia greičiau priimti sprendimus ir gali atverti kūrybinę veiksmų laisvę atsakingiems subjektams. Lanksčiai derinant oficialius ir neoficialius valdymo būdus galima pasinaudoti abiejų požiūrių privalumais.

Sėkmingas koordinavimas iš esmės turėtų sumažinti įgyvendinimo kliūtis, kurios paprastai atsiranda esant prastam valdymui, t. y. neaiškiai atsakomybei, ribotam suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimui, nepakankamam keitimuisi žiniomis, ribotiems instituciniams pajėgumams (pvz., finansiniams ir žmogiškiesiems ištekliams bei praktinei patirčiai), nenuosekliems ar prieštaringiems teisės aktams ir prieštaringoms vertybėms bei interesams.

Prisitaikymo prie klimato kaitos valdymo principai ir jį lengvinantys veiksniai

Kiekvienas prisitaikymo procesas yra unikalus, galimi įvairūs valdymo ir instituciniai susitarimai. Todėl valdymo metodų standartizavimas nėra nei įmanomas, nei naudingas, t. y. nėra vieno visiems tinkančio metodo. Tačiau iš turimos prisitaikymo prie klimato kaitos įgyvendinimo patirties paaiškėjo kai kurie gerosios praktikos principai ir palankesnių sąlygų sudarymo veiksniai. Jie aprašyti EAA ataskaitose (EAAataskaita Nr. 4/2014)ir kituose Europos tyrimuose. Šie sėkmės veiksniai padeda įveikti įgyvendinimo kliūtis ir taikomi tiek vertikaliajam, tiek horizontaliajam valdymui:

• Paskirti nuolatines koordinavimo įstaigas: Turėtų būti įsteigti nuolatiniai ir centriniai organai, atsakingi už įgyvendinimo procesų valdymą ir stebėseną, ir jie turėtų būti institucionalizuoti atsakingose valdžios institucijose visais lygmenimis – nuo nacionalinės valdžios iki vietos administracijų. Svarbi tokių koordinavimo padalinių atsakomybė – vadovauti procesui tarp institucijos sektorių skyrių, palaikyti ryšius su prisitaikymo prie klimato kaitos koordinatoriais kitais lygmenimis, rengti politikos projektus, būti kontaktiniu punktu prisitaikymo prie klimato kaitos klausimais kitų institucijų ir išorės institucijų atžvilgiu, informuoti suinteresuotuosius subjektus ir visuomenę apie prisitaikymą prie klimato kaitos, administruoti ataskaitų teikimo, stebėsenos ir vertinimo procedūras ir t. t. Šiuo tikslu dažnai naudojami tarpžinybiniai arba tarpžinybiniai komitetai, tarpsektorinės darbo grupės arba darbo grupės. Institucionalizuotos centrinės koordinavimo įstaigos yra sėkmės veiksnys, jei jos derinamos su aiškiai paskirtomis pareigomis, tvirtais politiniais įgaliojimais, vadovavimo įgūdžiais, pakankamais ištekliais ir asmeniniu narių įsipareigojimu.
• Proceso dalyvių veiklos tęstinumo išlaikymas. Koordinavimo mechanizmai ir formos gali keistis įvairiais prisitaikymo prie klimato kaitos politikos proceso etapais, pvz., nuo formulavimo iki įgyvendinimo. Tačiau akivaizdu, kad tam tikro tęstinumo, susijusio su pagrindiniais subjektais, išlaikymas visais prisitaikymo prie klimato kaitos ciklo etapais yra privalumas. Todėl, kiek įmanoma, į nuolatinio koordinavimo padalinio veiklą turėtų būti įtraukti patyrę prisitaikymo prie klimato kaitos pagrindinės grupės, sudarytos prisitaikymo prie klimato kaitos proceso pradžioje, ir iniciatyvinės grupės, atsakingos už veiksmų plano rengimo koordinavimą, nariai.
• Neoficialaus valdymo metodų taikymas. Teisiniai įpareigojimai žemesnio rango lygmenims ir sektoriams parengti savo prisitaikymo prie klimato kaitos planus arba integruoti prisitaikymą prie klimato kaitos į savo veiklą yra stiprus horizontalaus ir vertikalaus įgyvendinimo veiksnys. Be to, koordinavimo įstaigų įgaliojimų teisinis įtvirtinimas gali gerokai sustiprinti jų vaidmenį. Tačiau vien tik institucionalizuotų koordinavimo mechanizmų retai pakanka, o daugumoje šalių prisitaikymo prie klimato kaitos politika šiuo metu yra gana neprivaloma, neįpareigojanti politika. Būtent šioje srityje turi būti taikomi savanoriški, negriežti, bendradarbiavimu grindžiami valdymo būdai, kurie gali sukurti didelę pridėtinę vertę. Todėl bet kuriuo atveju naudinga plėtoti neformalių valdymo metodų kultūrą. Tai, be kita ko, ad hoc bendravimas, neformalios derybos, keitimasis informacija, dialogo formatai, gebėjimų stiprinimas, tinklaveika, konkrečiais atvejais grindžiami susitikimai arba savanoriški susitarimai.
• Prisitaikymo prie klimato kaitos subjektų įsipareigojimas remti koordinavimą: Siekiant valdyti ir kontroliuoti įgyvendinimo procesus visuose administraciniuose sektoriuose ir lygmenimis, prisitaikymo prie klimato kaitos koordinatoriai turi turėti minimalią praktinę ir patikimą koordinavimo tvarką. Tai apima tokias nuostatas kaip cikliniai darbo planai, stebėsenos, ataskaitų teikimo ir vertinimo procedūros, taip pat reguliarios pažangos ataskaitos. Jei nėra nustatyta oficialių reikalavimų, tokie įsipareigojimai turi būti grindžiami savanoriškais susitarimais.
• Koordinavimo pajėgumų stiprinimas visais lygmenimis: Aktyvių ir įsipareigojusių koordinatorių skyrimas į visų lygmenų valdžios institucijas kartu su aiškia atsakomybe ir instituciniais vaidmenimis pasirodė esąs pagrindinis sėkmingo prisitaikymo prie klimato kaitos įgyvendinimo veiksnys. Šie „keitimo agentai“ veikia kaip prisitaikymo procesų iniciatoriai, komunikatoriai ir varomoji jėga, yra pagrindiniai vertikalaus ir horizontalaus koordinavimo agentai ir veikia kaip svarbūs tarpininkai tarp lygių ir sektorių. Svarbios išankstinės sąlygos prisitaikymo prie klimato kaitos koordinatoriams, kad jie galėtų atlikti savo, kaip prižiūrėtojų, funkcijas, yra šios: iniciatyvus požiūris, asmeninis įsipareigojimas, vadovavimo savybės, tvirti politiniai įgaliojimai, pakankami ištekliai (darbo laikas, darbuotojai, biudžetas, išorės ekspertai), oficialūs sprendimų priėmimo įgaliojimai, koordinavimo ir bendravimo įgūdžiai, patikima profesinė patirtis ir geri ryšiai su tinkamos politikos ir veikėjų bendruomenėmis. Todėl koordinavimo pajėgumai turėtų būti stiprinami visais lygmenimis, be kita ko, nustatant privalomus reikalavimus dėl atitinkamos atsakomybės nustatymo, viešojo (bendro) personalo išlaidų finansavimo ir kvalifikacijos kėlimo bei mokymo.
• Tarpvalstybinis mokymasis apie prisitaikymo prie klimato kaitos valdymą: Nacionalinės ir subnacionalinės valdžios institucijos taiko įvairius koordinavimo mechanizmus ir valdymo modelius prisitaikymui prie klimato kaitos įgyvendinti. Atsižvelgdamos į konkrečios šalies aplinkybes, šalys gali toliau gerinti prisitaikymo prie klimato kaitos koordinavimą, sužinodamos apie skirtingų šalių ir regionų požiūrių įvairovę ir dalydamosi įgyta patirtimi. Tokios pastangos remiamos „Climate-ADAPT“ šalių puslapiuose, o projektai ir bendradarbiavimo struktūros tarpvalstybiniuose regionuose suteikia vaisingų galimybių tokiems mainams ir mokymuisi. Tai apima valdymo inovacijų tyrimą ir testavimą.

Horizontalusis ir vertikalusis prisitaikymo valdymas turi daug panašumų ir iš esmės gali būti grindžiamas tais pačiais sėkmės veiksniais. Tačiau prisitaikymo prie klimato kaitos aspekto integravimas į sektorius ir daugiapakopis koordinavimas taip pat susiduria su specifiniais iššūkiais, kuriems įveikti reikia skirtingų metodų. Finansavimo užtikrinimas, žinių generavimas ir perdavimas bei teisingas dalyvavimas taip pat priklauso valdymo aspektams, į kuriuos reikėtų atsižvelgti tinkamoje prisitaikymo prie klimato kaitos valdymo aplinkoje.

Papildomi ištekliai

• Šalių profiliai
• Tarpvalstybiniai regionai
• Prisitaikymo prie klimato kaitos politika ir žinių bazė tarpvalstybiniuose Europos regionuose
• Prisitaikymo prie klimato kaitos Alpių erdvėje valdymo planavimas