Pakrančių šlapynių atkūrimas ir tvarkymas

Pakrančių šlapynės (potvynių žemapelkės arba druskingos žemapelkės) yra sūraus ir sūraus vandens šlapynės, esančios pakrančių zonose. Pakrančių šlapžemės taip pat apima jūrų vandens plotus, kurių gylis atoslūgio metu neviršija šešių metrų (Ramsaro konvencija). Jos apima nuolat arba periodiškai užtvindytas seklias vandens ekosistemas ir potvynių bei atoslūgių buveines. 

Pakrančių šlapynių atkūrimas vis dažniau laikomas prisitaikymo priemone. Šlapynių atkūrimas reiškia anksčiau buvusių ar pažeistų šlapynių atkūrimą arba anksčiau pakartotinai pasisavintų šlapynių atkūrimą. Kai kuriose vietose (žr., pavyzdžiui, Schedlto upės žiočių atvejo tyrimą) pakrančių šlapynės naudojamos audrų bangų vandenims sugerti ir potvyniams sušvelninti. Pakrančių šlapynės suteikia natūralią apsaugą nuo pakrančių potvynių ir audrų antplūdžių. Jie išsklaido bangų energiją ir mažina eroziją, padėdami stabilizuoti kranto nuosėdas. Kita svarbi jų nauda – išsaugoti svarbias buveines ir didinti biologinę įvairovę. 

Šlapynių atkūrimo tikslas – atkurti natūralias dėl natūralių procesų ir žmogaus veiklos nualintų šlapynių, kurioms taip pat gresia jūros lygio kilimas, funkcijas. 

Pakrančių šlapžemių atkūrimo būdai:  

• Geomorfologinių struktūrų (druskingų žemapelkių, purvo sluoksnių) atkūrimas pridedant nuosėdų, kad žemė pakiltų virš vidutinio vandens lygio ir šlapynių augalai galėtų kolonizuotis, arba kontrastuojant erozijos procesus, kurie blogina šlapynių plotus. 
• Vandens kelių nukreipimas, nuosėdų gilinimas ir natūralių kanalų išlaikymas, kad vanduo galėtų tekėti palankiu keliu. 

• R pakrančių šlapynių, kurios anksčiau buvo nusausintos siekiant gauti žemės žmogaus veiklai, drėgnumas. Ši galimybė taip pat apima „valdomą perskirstymą“ ir „depoliderizavimą“: tomis priemonėmis siekiama nutiesti apsaugos nuo stiprių potvynių liniją į naują liniją, toliau sausumoje ir (arba) ant kylančio žemės paviršiaus, kad būtų atkurtos potvynių ir atoslūgių buveinės tarp senosios ir naujosios apsaugos. Šlapžemė bus buferinė zona, kurioje bus sušvelninti audrų antplūdžiai. Depoliderizacija reiškia regeneruotos arba nusausintos žemės (nyderlandų kalba – polderio) grąžinimą į jūrą. Valdomas pertvarkymas gali apimti tyčinį pakrantės apsaugos pažeidimą arba visišką jos pašalinimą, pvz., užtvanką, arba apsaugos priemonių perkėlimą toliau į vidaus vandenis. Pavyzdžiui, Hedwige-Prosper polder projec t Šeldės žiotyse (Belgija ir Nyderlandai) šalinami išoriniai pylimai, kad regeneruota žemė taptų šlapynėmis, o vidaus pylimai stiprinami. 
• Didelio masto priemonėmis buvo siekiama sumažinti žmonių daromą neigiamą poveikį šlapžemėms ir pagerinti buveinių bei kraštovaizdžio kokybę. Tai gali būti medžių kirtimas, žemės naudojimo ir žemės ūkio praktikos pokyčiai, kuriais gerinama buveinių ir kraštovaizdžio kokybė. 

Siekiant ilgalaikės sėkmės, svarbu įtraukti vietos bendruomenes, aplinkosaugos grupes, agentūras, įmones ir suinteresuotus asmenis į planavimo procesą, taip pat į projekto pažangos ir sėkmės stebėseną ir ataskaitų teikimą. Suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas gali padėti sušvelninti konfliktus dėl žemės naudojimo, nes pakrantės perkėlimas į natūralią šlapžemę gali būti susijęs su turto praradimu, žemės naudojimo paskirties keitimu arba prieigos prie pakrantės blokavimu. Pakrančių šlapynių atkūrimas gali būti įtrauktas į „Natura 2000“ teritorijos valdymo planą (nustatytą konkrečiai siekiant apsaugoti Buveinių ir Paukščių direktyvose išvardytų rūšių ar buveinių tipų pogrupio pagrindines teritorijas).   Kad teritorija būtų laikoma saugoma teritorija pagal „Natura 2000“ sistemą, planavimui reikalingas suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo procesas. Tikėtina, kad dėl valdomo pertvarkymo, medžių valymo ar auginimo pritaikymo reikės konsultuotis su gyventojais ir žemės savininkais, gyvenančiais užtvindomoje teritorijoje arba netoli jos. Jei pertvarkius valdymą regeneruota žemė grąžinama į šlapžemes, tai turės įtakos visiems teritorijos gyventojams ir ekonominei veiklai ir gali sukelti pasipriešinimą. Pavyzdžiui, įgyvendinant projektą „Hedwige-Prosper polder“ Belgijos ir Nyderlandų pasienyje vyko ūkininkų ir vietos gyventojų protestai. 

Intervencinės priemonės, apimančios pakrančių šlapynių atkūrimą ir valdomą pertvarkymą, paprastai gali padėti pasiekti kelis tikslus ir skatinti tokių iniciatyvų sėkmę. Jie atkuria svarbias potvynių ir atoslūgių buveines. Jie gali apimti tuos, kurie atlieka vertingą vaidmenį (lopšelius, nerštavietes ar maitinimosi vietas) komerciniu požiūriu svarbioms rūšims. Rekreacijai ir ekoturizmui gali būti naudojamos ne tik biologinės įvairovės išsaugojimas, bet ir atkurtos arba naujos šlapynės. Šios ekosistemos veikia kaip maistinių medžiagų ir teršalų spąstai, mažinantys eutrofikaciją ir pakrančių vandenų taršą. Potvynių ir panardinta augmenija (jūros žolės) taip pat veikia kaip anglies dioksido sekvestracijos buveinės, o tai labai naudinga švelninant klimato kaitą. 

Pagrindinis sunkumas įgyvendinant valdomą koregavimą yra susijęs su žemės naudojimo paskirties keitimu ir reikalauja aukšto koordinavimo įvairiais valdymo lygmenimis. Dėl to gali būti perkeliami pastatai ir veikla, o tai gali brangiai kainuoti (įskaitant ekspropriaciją).  Tai taip pat gali reikšti rekreacijai ir žemės ūkiui naudojamos žemės praradimą. Gali būti sukurtas į purvą panašus minkštas dirvožemis, kuris gali tapti skendimo pavojumi, jei per arti yra žmonių lankomos vietos. Šiems projektams reikalinga stebėsena realiuoju laiku, kad būtų galima valdyti kritinius vandens perskirstymo, nuosėdų ir ekosistemų dinamikos etapus. Dėl tinkamos stebėsenos ir netinkamo intervencijos planavimo stokos, taip pat dėl nuolat kintančio šių ekosistemų pobūdžio sunku pasiekti nuspėjamų ilgalaikių rezultatų. Išlaidos taip pat gali būti ribojantis veiksnys, nes didesniems projektams gali prireikti didelių investicijų. 

Užtvindytinos žemės pirkimas paprastai yra pagrindinė valdomo koregavimo kaina. Taip pat gali prireikti perkelti infrastruktūrą ar veiklą ir tai gali būti labai brangu atsižvelgiant į vietos padėtį. Bendros integruoto projekto išlaidos gali apimti logistiką, vandens nukreipimo kitu maršrutu planavimą ir vykdymą, pakrantės dugno pakėlimą ar nuleidimą, naujo substrato nusodinimą, taip pat naujos buveinės sodinimą ir kūrimą. Esamų šlapynių atkūrimo netiesioginės išlaidos paprastai yra mažesnės, nes žemės pirkti nebūtina. Tačiau išlaidos gali padidėti, jei reikiamos nuosėdos nėra lengvai prieinamos.  Šios ekosistemos nuolat keičiasi ir jas reikia valdyti, kad būtų išvengta erozijos ir išlaikytos atkurtos teritorijos. Todėl šių projektų stebėsenai ir šlapynių funkcionalumo išlaikymui reikia reikšmingų ir ilgalaikių biudžeto planų. Priešingai, netinkami techninės priežiūros metodai gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Tikimasi, kad nauji lauko masto tyrimai suteiks naujos informacijos apie įvairių šlapynių priežiūros operacijų veiksmingumą. 

Nepaisant išlaidų, šlapynių atkūrimas ir valdomas pertvarkymas turi daug privalumų, palyginti su kitais prisitaikymo prie klimato kaitos ir pakrančių ekosistemų išsaugojimo metodais. Apskritai pakrančių šlapynės gali padidinti energijos išsklaidymą potvynių ir atoslūgių zonoje, sumažindamos įeinančių bangų ir potvynių energiją. Tai padeda apsaugoti nuo audrų ir erozijos. Sveikos šlapynės taip pat gali padėti susidoroti su tam tikru jūros lygio kilimo tempu. Procesas, vadinamas akrecija, kai augalai sulaiko nuosėdas, padidina šlapynių paviršiaus aukštį. Šlapynės mažina tvirtos pakrančių apsaugos poreikį. Net derinant šiuos metodus galima sumažinti poreikį didinti ir plėsti pylimus, o tai daro teigiamą poveikį estetinei kraštovaizdžio vertei. 

Nuosėdos šlapžemėse kaupia arba lėtina vandens nuotėkius ir filtruoja teršalus panašiai kaip pakrančių buferiai. Jomis saugomos ir kuriamos svarbios buveinės, saugoma ir saugoma biologinė įvairovė. Žuvų populiacijoms naudingos šlapynės, užtikrinančios nerštavietes ar maitinimosi buveines, o mikroelementai ir mikrofauna šlapynių substrate yra puiki paukščių maitinimosi vieta. Tai taip pat suteikia estetinę ir kultūrinę vertę. 

Galiausiai šlapynės padeda švelninti klimato kaitą absorbuodamos ir sulaikydamos CO 2 šlapynių nuosėdose ir augmenijoje. Tokiu būdu šlapynių atkūrimo pastangos padeda sumažinti žmogaus sukeltą anglies pėdsaką. 

Nors šlapynių atkūrimo išlaidos gali būti labai didelės, vandens nuostoliai dėl sunkių vandens reiškinių dėl klimato kaitos būtų gerokai didesni. Atkūrimo vertė gali padėti sutaupyti daug pinigų, susijusių su vandens tiekimu, oro kokybe, klimato ir vandens srautų reguliavimu, erozijos prevencija, maisto medžiagų ciklu, vandens valymu, ekstremalių reiškinių, pavyzdžiui, potvynių ar audrų, mažinimu, buveinėmis ir kultūros paslaugomis.  

Pakrančių šlapynių buveinės, pavyzdžiui, įvairių rūšių druskingos žemapelkės, pagal ES Buveinių direktyvos 1 priedą laikomos ES svarbos buveinėmis, o kai kurios iš jų yra prioritetinės buveinės. ES Paukščių direktyvoje pripažįstama, kad šlapžemių, kaip vandens paukščiams gyvybiškai svarbios buveinės, apsauga yra būtina. Pakrančių šlapynių atkūrimo projektai turėtų būti vykdomi laikantis abiejų direktyvų tikslų ir reikalavimų. Pakrančių šlapynių išsaugojimas taip pat gali būti įtrauktas į ES tinklo „Natura 2000“saugomų teritorijų valdymo planą arba gali būti sukurta nauja „Natura 2000“ teritorija.  Jei projektas daro didelį poveikį tinklui „Natura 2000“ priklausančiai teritorijai, turėtų būti atliktas „tinkamas jo poveikio teritorijai vertinimas“, siekiant nustatyti, ar jis neigiamai paveiks tos teritorijos vientisumą. Pagal „Natura 2000“ taip pat gali būti reikalaujama imtis atkūrimo veiksmų kaip kompensacijos už kitas intervencines priemones. Pakrančių šlapynių atkūrimui gali būti taikomi ES Buveinių direktyvoje nustatyti buveinių kompensavimo reikalavimai. Pavyzdžiui, Šeldės žiotyse (Belgija) dėl uostų plėtros sunaikintos buveinės buvo kompensuotos atkuriant šlapynes, kurios apsaugo nuo audrų antplūdžio.

Įgyvendinimo laikas labai skirsis priklausomai nuo teritorijos dydžio ir konkrečių atkūrimo sąlygų bei masto. Įgyvendinimo laikas gali apimti tiek darbus, tiek susijusius komunikacijos ir teisinius veiksmus, pavyzdžiui, žemės nusavinimą. Tai dažnai gali užtrukti ne trumpiau kaip 5 metus ar ilgiau. Techninės priežiūros ir stebėsenos veiksmai turėtų būti tęsiami ilguoju laikotarpiu. 

Pakrančių šlapynių atkūrimo intervencijų trukmė priklausys nuo vietos sąlygų, visų pirma nuo erozijos ir nusėdimo procesų, ir nuo įgyvendintos strategijos. Siekiant išlaikyti šlapžemių būklę, gali prireikti reguliarios priežiūros, atsižvelgiant į tai, kad jos gali būti natūraliai nestabilios ir nuolat kintančios ekosistemos.