Su klimatu susijusios žalos miškams prevencija

Suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas yra labai svarbus, kad miškų valdymo strategijos būtų sėkmingos prisitaikant prie klimato kaitos. Įtraukiant vietos bendruomenes, žemės savininkus, vyriausybes, NVO, miškų asociacijas, miškų konsultavimo centrus ir įmones užtikrinama, kad strategijos būtų gerai parengtos, tvarios ir pritaikytos prie vietos poreikių. Toliau pateikiama suinteresuotųjų subjektų vaidmenų įvairiose strategijos grupėse apžvalga:

• Gaisro prevencija (žaliosios priešgaisrinės juostos, nustatytas deginimas, tvarkomas ganymas): Bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis, ūkininkais ir priešgaisriniais departamentais yra labai svarbus strategiškai valdant augmeniją, mažinant gaisrų riziką ir užtikrinant saugią, veiksmingą praktiką.
• Miškų tvarkymas (selektyvioji medienos ruoša, skiedimas, ugniai atsparios rūšys, feromonų gaudyklės ir užkrėstų medžių arba rąstų šalinimas): Miškų valdytojai, aplinkos ir miškų asociacijos ir vietos žemės savininkai turi bendradarbiauti siekdami užtikrinti, kad selektyvus kirtimas, retinimas ir kenkėjų kontrolė būtų atliekami taip, kad būtų išsaugota miškų būklė, kartu išlaikant ekonominių interesų pusiausvyrą.
• Rūšių valdymas (padedamoji migracija, agrarinė miškininkystė): Vietos suinteresuotųjų subjektų įtraukimas į remiamus migracijos ir agrarinės miškininkystės projektus skatina ilgalaikį valdymą. Vyriausybės, miškų asociacijos, NVO ir mokslininkai gali teikti techninę ir finansinę paramą, o bendruomenės dalyvavimas užtikrina tinkamą vietos ekosistemų išlaikymą ir aktualumą.

Įtraukiant suinteresuotuosius subjektus užtikrinama, kad miškotvarkos strategijos būtų pritaikytos prie vietos sąlygų, skatinant ilgalaikį atsparumą ir bendruomenės atsakomybę už miškų sveikatos iniciatyvas.

Keliose Europos iniciatyvose pabrėžiama suinteresuotųjų subjektų dalyvavimo tvarioje miškotvarkoje svarba siekiant sušvelninti klimato kaitos, miškų gaisrų ir kitų miško trikdžių poveikį. Pavyzdžiui, Portugalijoje (VizeuDão Lafões atvejo tyrimas)vietos bendruomenės, miškų valdytojai ir valdžios institucijos, bendradarbiaudami, ganė gyvulius ir nurodė juos deginti, kad sumažintų miškų gaisrų riziką. Pagal šiuos metodus, sukurtus bendradarbiaujant su vietos ūkininkais ir ugniagesiais, naudojami ganomi gyvūnai, siekiant natūraliai sumažinti pošeimius ir augmeniją, sukuriant ugniai atsparias zonas.

Panašiai Belgijoje (Sonijosmiškų atvejo tyrimas) rūšių atranka ir selektyvi medienos ruoša naudojamos augalijai valdyti ir miškų gaisrų rizikai mažinti. Valdžios institucijos, miškų valdytojai, keliai ir savivaldybės bendradarbiauja, kad ekologinė sveikata būtų suderinta su ekonominiais interesais. Šie metodai rodo, kaip aktyvus įvairių suinteresuotųjų subjektų – bendruomenių, viešųjų įstaigų ir žemės savininkų – dalyvavimas gali skatinti tvarią miškotvarką Europoje.

Apribojimai

Miškų retinimui, atkūrimui ir agrarinei miškininkystei reikia didelių finansinių išteklių darbo jėgai, įrangai ir reguliariam valdymui. Nors selektyvi medienos ruoša yra naudingesnė aplinkai, ji dažnai yra mažiau pelninga nei kirtimas plynuoju kirtimu, todėl medienos įmonėms ji yra mažiau patraukli. Valdomas ganymas taip pat susijęs su papildomomis išlaidomis, pavyzdžiui, gyvulių perkėlimu ir išlaikymu. Galiausiai, priešgaisrinių juostų įrengimas gali būti brangus, ypač tose vietovėse, kuriose žemės naudojimo būdai konkuruoja tarpusavyje, o tai dažnai riboja jų paplitimą. Kai kurios teisės aktų spragos taip pat gali trukdyti įgyvendinti kai kurias priemones. Pavyzdžiui, nustatytas deginimas turi būti tinkamai reguliuojamas nacionaliniu arba regioniniu lygmeniu, o siekiant valdyti naršymą teritorijose, kuriose pradėta miško atkūrimo veikla, gali reikėti pakoreguoti medžioklės taisykles.

Kai šios strategijos įgyvendinamos neturint tinkamų žinių ir patirties, jos gali sutrikdyti vietos ekosistemas ir pakenkti biologinei įvairovei. Pavyzdžiui, nustatytas deginimas ir selektyvi medienos ruoša gali laikinai sutrikdyti buveines ir laukinę gamtą. Be to, retinimo operacijas gali kritikuoti aplinkos apsaugos asociacijos, kurios yra susirūpinusios dėl ekosistemų trikdžių. Nevietinių rūšių įtraukimas į pagalbinę migraciją gali kelti susirūpinimą dėl poveikio aplinkai. Ugniai atsparių rūšių atsiradimas arba pagalbinė migracija galėtų pakeisti ekosistemų pusiausvyrą, o tai gali lemti invazines rūšis ar monokultūras, kurios mažina biologinę įvairovę. Pernelyg didelis ganymas tvarkomose ganyklų sistemose gali lemti dirvožemio degradaciją, eroziją ir buveinių nykimą. Prastai valdomomis miško atkūrimo pastangomis gali nepavykti atkurti pradinės ekologinės įvairovės, daugiausia dėmesio skiriant ribotam rūšių skaičiui. Visa tai gali turėti grandininį poveikį ekosistemos veikimui.

Daugeliui šių strategijų reikalingas nuolatinis valdymas, ekspertinis personalas ir ekonominiai ištekliai. Priešgaisrinės juostos, buferinės zonos ir retinimas turi būti reguliariai prižiūrimi, kad išliktų veiksmingi, o miškai ilgainiui ataugs, todėl reikės periodinės intervencijos. Be to, infrastruktūra, reikalinga tokiems veiksmams, kaip retinimas ar atrankinė medienos ruoša, pavyzdžiui, keliai ir prieigos taškai, vykdyti, gali suskaidyti buveines ir sukelti papildomą riziką. Atokiose arba sunkiai prieinamose vietovėse šie logistiniai iššūkiai tampa dar didesni. Galiausiai, daugeliui šių strategijų, ypač miško atkūrimui ir naujų rūšių atsiradimui, reikia daug laiko, kol jų nauda bus visiškai realizuota. Todėl reikalingos ilgalaikės investicijos.

Visuomenės suvokimas ir reguliavimo kliūtys yra didelės kliūtys, trukdančios sėkmingai įgyvendinti šias strategijas. Nustatyti nudegimai visų pirma susiduria su pasipriešinimu dėl susirūpinimo sauga, oro kokybe ir gaisrų kontrolės galimybėmis. Vyriausybės reglamentais dažnai ribojama arba neleidžiama naudoti tokios praktikos kaip nustatytas deginimas arba kontroliuojamas ganymas. Tai apsunkina pastangas įgyvendinti šias strategijas plačiu mastu.

Sėkmė

Pagal Europos Sąjungos miškų gaisrų prevencijos programą vietos bendruomenėms padedama valdyti miškus, kad būtų sumažinta gaisrų rizika ir kartu kuriamos darbo galimybės. Teikiant finansavimą ir mokymą, programa sėkmingai įtraukė vietos gyventojus į miškininkystės veiklą, kuria skatinamas tiek ekonominis vystymasis, tiek gaisrų prevencija. Be to, pagal programą galima naudotis specialiais kaimo plėtrai skirtais fondais. Šiomis lėšomis gali būti remiamos valdymo strategijos, kuriomis siekiama užkirsti kelią miškų gaisrams ir kitoms su klimato kaita susijusioms grėsmėms miškų sveikatai.

Įgyvendinant išsaugojimo priemones galima suburti mokslo, technikos, politikos ir privačiojo verslo partnerius į praktikos bendruomenę. Pavyzdžiui, Italijoje (Occhitoežero atvejo tyrimas)pastangos išsaugoti miškus aplink Occhito ežerą sujungė kelias savivaldybes ir įvairią ekonominę veiklą, pavyzdžiui, ekologinį turizmą.

Siekiant užtikrinti sėkmingą miškų išsaugojimo strategijų, pavyzdžiui, gaisrų prevencijos, rūšių ir miškotvarkos, įgyvendinimą, turi būti įvykdytos kelios pagrindinės sąlygos: i) prevencijos sistemos turi būti integruotos į kitas miškotvarkos priemones; ii) strategijai įgyvendinti turi būti skirta pakankamai išteklių; iii) pasirinktos strategijos turi būti nuolat stebimos ir pritaikomos; iv) labai svarbu glaudžiai bendradarbiauti su suinteresuotaisiais subjektais. Veiksmingai įgyvendinant miškų išsaugojimo strategijas galima sutaupyti milijardus eurų. Jos padeda išvengti su klimato kaita susijusios žalos, užkirsti kelią didelio masto gaisrams ir pragyvenimo šaltinių naikinimui, taip pat išsaugoti biologinę įvairovę ir ekosistemines paslaugas.

Šioje prisitaikymo prie klimato kaitos galimybėje išdėstytos strategijos vis labiau pripažįstamos dėl jų gebėjimo didinti miškų atsparumą, biologinę įvairovę ir mažinti miškų gaisrų riziką, atsižvelgiant į Europoje vykstančią klimato kaitą. Šios prisitaikymo strategijos taip pat padeda išlaikyti miškų anglies dioksido sekvestracijos pajėgumus, užtikrinant švarų orą ir mažiau užterštą atmosferą. Toliau pateiktos išlaidų sąmatos grindžiamos turimos literatūros apžvalga ir atvejų tyrimais, apima nuo mažiausių iki brangiausių variantų ir veiksnius, kurie gali turėti įtakos išlaidoms. Tai skaičiavimai, pagrįsti pradine struktūra vienam hektarui ir nebūtinai apimantys įvairių galimybių išlaikymą.

• Tvarkomas ganymas: 100–500 EUR už hektarą (priklausomai nuo reljefo ir augmenijos tankumo). Valstybės narės gali integruoti šią strategiją į kaimo plėtros programas (Europos Komisija: Aplinkos generalinis direktoratas, 2021 m.); arba rengti intervencines priemones tokiai praktikai remti ir dalį bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP)biudžeto skirti konkrečioms ganyklų sistemoms. Pavyzdžiui, avių ganymas taip pat gali sumažinti ankstyvo retinimo išlaidas, kaip nurodyta AFINET (AgroForestry Innovation NETworks) pavyzdžiuose. Pastoracija taip pat gali padėti sumažinti miškų gaisrus ir susijusias išlaidas, kaip Ispanijoje parodė Europos gamtos apsaugos ir ganyklinės gyvulininkystės forumas.
• Agrarinė miškininkystė: 300–1 500 EUR už hektarą, priklausomai nuo to, kaip medžiai integruojami į žemės ūkio praktiką. Tai apytikris įvertinimas, tačiau nauda dažnai nusveria sąnaudas (Kay et al., 2019 m.), priklausomai nuo praktikos ir regiono.
• Žaliosios priešgaisrinės juostos: 500–2 000 EUR už hektarą (didesnė suma vietovėse, kuriose kyla gaisrų pavojus, pvz., Viduržemio jūros regione). Jie gali būti gana veiksmingi. Tačiau svarbu suprasti, kad veiksmingumas labai priklauso nuo gaisro savybių ir priešgaisrinės apsaugos įgyvendinimo, žr., pavyzdžiui, 563 gaisrų Ispanijoje analizę (Ortega et al., 2024).
• Nustatytas deginimas: 500–1500 EUR už hektarą (didesnis Pietų Europoje). Pavyzdžius iš Ispanijos galima rasti čia. Portugual byloje sąnaudų ir naudos pavyzdys pateiktas „Climate-ADAPT“ atvejo tyrime bylojeViseu Dão Lafões.
• Skiedimas: 500–2500 EUR už hektarą (didesnės išlaidos vietovėse, kuriose yra didelė gaisro tikimybė arba tanki augmenija, priklausomai nuo to, ar dirbama rankomis, ar mechaniškai retinant).
• Selektyvus registravimas: 500–3 000 EUR už hektarą (priklausomai nuo reljefo, medžių tankumo ir nuo to, ar naudojami mechaniniai, ar rankiniai metodai).
• Ugniai atsparių rūšių sodinimas: 1 500–5 000 EUR už hektarą (priklausomai nuo rūšių atrankos, vietos parengimo ir reguliarios priežiūros). Didelės rizikos zonose, kuriose ugniai atsparios rūšys pakeičia degesnes rūšis, išlaidos gali būti didesnės dėl dirvožemio paruošimo ir drėkinimo poreikio (pvz., Viduržemio jūros regionuose).
• Remiama migracija: 2 000–6 000 EUR už hektarą, priklausomai nuo perkėlimo atstumo ir sudėtingumo.

Ilgalaikė miškotvarkos nauda yra daug didesnė nei tiesioginė ekonominė grąža. Tvari praktika užtikrina, kad miškai ir toliau teiktų gyvybiškai svarbias paslaugas ateities kartoms. Į šį aspektą dažnai neatsižvelgiama atliekant trumpalaikę sąnaudų analizę. Tačiau net ir trumpuoju laikotarpiu šios strategijos teikia didelę socialinę naudą (užimtumo galimybes ir visuomenės sveikatą bei gerovę); nauda aplinkai (biologinės įvairovės išsaugojimas); taip pat ekonominė nauda (pvz., prekyba medienos perdirbimo liekanomis).

Siekiant apsaugoti konkrečias buveines ir rūšis, tokios intervencinės priemonės kaip nustatytas nudegimas, valdomas ganymas ar atrankinė medienos ruoša turi būti suderintos su ES Buveinių direktyva ir Paukščių direktyva. Gali prireikti atitinkamų aplinkos apsaugos institucijų patvirtinimo, visų pirma saugomose teritorijose (pvz., „Natura 2000“ teritorijose). ES miškų strategijoje siūlomas Miškų stebėsenos teisės aktas. Ji įdiegs stebėsenos sistemą, kuria užtikrinamas standartizuotų arba suderintų duomenų teikimas ir kuri apima miškus ir kitą miškingą žemę. 

Dėl daugelio miškotvarkos veiksmų, ypač didelio masto veiksmų, pavyzdžiui, retinimo arba nustatytų nudegimų, gali reikėti atlikti poveikio aplinkai vertinimą pagal ES ir nacionalines taisykles. Šiuose vertinimuose įvertinamas galimas poveikis vietos biologinei įvairovei, dirvožemiui ir vandeniui ir apsvarstomos poveikio švelninimo priemonės, kad būtų kuo labiau sumažinta žala.

Nurodytas deginimas griežtai reglamentuojamas dėl visuomenės saugumo problemų. Europos šalys reikalauja leidimų kontroliuojamiems nudegimams (žr. „Nustatytas gaisras ir ganymas kaip integruotas požiūris siekiant, kad miškai taptų atsparūs klimato kaitai“), saugos protokolų laikymuisi ir koordinavimui su priešgaisrinėmis tarnybomis. Oro sąlygos, laikas ir saugos priemonės turi būti dokumentuotos ir patvirtintos. Personalui, atliekančiam nustatytus nudegimus arba naudojančiam gaisro gesinimo įrangą, gali prireikti specialaus mokymo ir sertifikavimo. Taip užtikrinama saugi praktika ir atitiktis nacionaliniams gaisrų prevencijos standartams.

Daugelyje šalių reikalaujama parengti išsamius miškotvarkos planus tokiai veiklai kaip retinimas ar atrankinė medienos ruoša arba kitos kaimo plėtros priemonės. Tiems, kuriems gali prireikti šių valdymo planų teikiant subsidijų paraiškas per Europos kaimo plėtros fondą (EŽŪFKP). Šiais planais užtikrinama tvari praktika, ginami viešieji interesai ir palaikoma miškų būklė. Selektyviai medienos ruošai ir retinimui paprastai reikia leidimų, kad būtų išvengta per didelio derliaus nuėmimo ir netvarios praktikos. Nacionaliniuose įstatymuose nustatyti leidžiami kirtimo lygiai, nurodytos medžių rūšys ir amžius, taip pat gali būti nustatyti atkūrimo reikalavimai.

Kai kurioms medžių rūšims gresia išnykimas (Europosraudonasis medžių sąrašas)ir jas reikia apsaugoti pagal ES arba nacionalinės teisės aktus. Todėl jų negalima pjaustyti be specialaus leidimo. Vykdant retinimą arba atrankinę medienos ruošą šiose teritorijose pirmenybė turi būti teikiama šių apsaugos priemonių laikymuisi.

Privačios žemės strategijai reikalingas teisėto savininko sutikimas. Kai kuriose šalyse savininkai gali turėti teisę gauti subsidijas ar paskatas, jei jie leidžia taikyti tam tikras apsaugos ar gaisro prevencijos priemones. Pagal teisės naudotis tarptinkliniu ryšiu įstatymus daugelyje Europos miškų visuomenei suteikiama galimybė naudotis tarptinkliniu ryšiu. Todėl įgyvendinant tokias priemones kaip nustatyti nudegimai ar atrankinė medienos ruoša turi būti atsižvelgiama į visuomenės saugumą ir prieigos apribojimus įgyvendinant tam tikras priemones.

Valdomas ganymas apima teisinius aspektus, susijusius su gyvulininkystės valdymu, ganymo teisėmis ir kartais zonavimo įstatymais. Šalys gali reguliuoti ganymo intensyvumą ir trukmę, kad užkirstų kelią pernelyg dideliam ganymui arba užtikrintų miškų atkūrimą. Tvarkomos ganyklos turi atitikti ES gyvūnų gerovės standartus, kuriais užtikrinama, kad gyvūnai galėtų gauti vandens, pastogės ir pakankamai pašarų, kartu kuo labiau sumažinant per didelio gyvulių skaičiaus riziką.

ES ir atskiros šalys reglamentuoja kenkėjų kontrolę ir augalų sveikatą direktyvomis, kuriomis siekiama užkirsti kelią invazinių rūšių ir ligų plitimui. Tokios strategijos kaip užkrėstų medžių šalinimas ir feromonų spąstų naudojimas turi atitikti biologinio saugumo protokolus (žr.EPPO gaires). Kai kuriems iš jų gali reikėti valdžios institucijų pranešimo arba patvirtinimo. Feromonų gaudyklėms ir kitoms kenkėjų kontrolės priemonėms gali būti taikomos specialios nacionalinės arba ES taisyklės dėl biologinės kontrolės priemonių (natūralių priešų naudojimo kenkėjų populiacijoms mažinti), ypač saugomose arba pažeidžiamose teritorijose.

Daugelis ES šalių siūlo finansines paskatas arba subsidijas tvariai miškininkystės praktikai, gaisrų prevencijai ir kenkėjų kontrolei remti pagal ES bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP) ir programą LIFE. Tačiau norint gauti finansavimą, projektai turi atitikti tinkamumo kriterijus, pavyzdžiui, įrodyti ekologinę naudą ir laikytis geriausios praktikos. Kiekviena Europos šalis turi nacionalinį miškininkystės departamentą ar ministeriją, kuri skelbia miškų valdymo, gaisrų prevencijos ir kenkėjų kontrolės gaires. Sprendžiant šiuos teisinius klausimus, miškų išsaugojimo strategijos Europoje gali būti įgyvendinamos veiksmingiau ir tvariau, derinant jas su platesniais išsaugojimo ir klimato tikslais, kartu gerbiant viešąjį saugumą, privačios nuosavybės teises ir biologinės įvairovės apsaugą.

Siūlomų galimybių įgyvendinimo laikas skiriasi priklausomai nuo pasirinktos priemonės. Jis gali svyruoti nuo:

• Trumpalaikiai (iki 6 mėn.): Feromonų gaudyklės, nustatytas deginimas (jei sezoninis), pradiniai valdomo ganymo etapai ir nedidelio masto užkrėstų medžių pašalinimas.
• Vidutinės trukmės (6 mėnesiai – 2 metai): Retinimas, selektyvi medienos ruoša, užkrėstų medžių pašalinimas didesniu mastu, tvarkomos ganyklos ir pradinis žaliųjų priešgaisrinių juostų įrengimas.
• Ilgalaikiai (2+ metų): Žalioji priešgaisrinė branda, ugniai atsparių rūšių sodinimas, pagalbinė migracija ir nuolat valdomi ganymo ciklai nuolatinei miško priežiūrai.

Kiekvienos strategijos tvarkaraštis gali būti pratęstas remiantis konkretiems regionams taikomais reglamentais, aplinkos sąlygomis ir logistiniais iššūkiais miškingoje vietovėje.

Siūlomų galimybių trukmė taip pat skiriasi priklausomai nuo pasirinktos priemonės. Jis gali svyruoti nuo:

• Trumpalaikiai (iki 2 metų): Feromonų gaudyklės, nustatytas deginimas (pakartotiniai ciklai) ir užkrėstų medžių pašalinimas.
• Vidutinės trukmės laikotarpiu (10–20 metų): Retinimas ir kai kurie valdomi ganymo įrenginiai, kuriems reikia periodinės intervencijos, kad būtų išlaikytas veiksmingumas.
• Ilgalaikiai (20–50 ir daugiau metų): Ugniai atsparios rūšys, selektyvi medienos ruoša ir žaliosios priešgaisrinės juostos su periodine priežiūra.
• Labai ilgas laikotarpis (nuo 50 iki 100 metų): Remiama migracija ir prie klimato kaitos prisitaikiusių ilgaamžių medžių rūšių atsiradimas.

Reguliari stebėsena ir pritaikomasis valdymas yra labai svarbūs siekiant išlaikyti kiekvienos strategijos veiksmingumą ir reaguoti į kintančias miškų sąlygas.