Pakrantės apsaugos priemonių įrengimas ir atkūrimas

Siekiant įgyvendinti pakrančių apsaugos ruožus,reikia įtraukti įvairius subjektus (upių valdytojus, ūkininkus ir kt.), kurie turėtų dalyvauti, kad būtų galimapriimti prisitaikymoprie klimato kaitosvariantą. Šiai galimybei visuomenė paprastai pritaria dėl jos teigiamo poveikiokraštovaizdžiui ir daugialypės bendrosnaudos. Vietos valdžios institucijos, dalyvaujančios agrarinėsaplinkosaugosschemose ir didelės gamtinės vertės žemės ūkio paskirties žemėje, gali padėti jas įgyvendinti vietoje. 

Augalinių apsauginių juostų sėkmė labai priklauso nuo tokių savybių kaip buferinės zonos plotis, gretimų laukų nuolydis, dirvožemio tipas ir įvairovė bei augmenijos tankis. Nedidelis laikinas neigiamas šalutinis poveikis augalijos sodinimo metu ir susiję darbai palei vandens telkinį yra labai kompensuojami, tačiau vidutinės trukmės ir ilgalaikis teigiamas poveikis, jei parinktis yra kruopščiai suplanuota ir suplanuota. 

Potvynių ir sausrų švelninimo poveikis gali būti įvairus, priklausomai nuo vietos sąlygų ir projektavimo bei įgyvendinimo kokybės. Miško buferiai sukuria sumedėjusias šiukšles, kurios labiausiai veikia srauto morfologiją. Medžių ir krūmų dydis, amžius ir tankumas yra veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant potvynių kontrolės, vandens sulaikymo ir filtravimo pajėgumų veiksmingumą. Augalinės juostos, apsodintos vietinėmis rūšimis, ilgainiui taip pat gali prisidėti prie vietos biologinės įvairovės. Jei sodinamos nevietinės rūšys, jos gali turėti neigiamą poveikį ilgalaikiam buferinių zonų tvarumui arba gali pakenkti toje teritorijoje esančioms vietinėms ekosistemoms.  Iš tiesų reikia atidžiai įvertinti tinkamos augmenijos pasirinkimą, kad būtų užtikrintas didelis dirvožemio ir vandens sulaikymo pajėgumas ir prisidedama prie vietos biologinės įvairovės. Taip pat turėtų būti apsvarstytas poreikis reguliariai prižiūrėti augmeniją, kad būtų kuo labiau sumažintos pastangos, kurių reikia jai išsaugoti ilguoju laikotarpiu. 

Taip pat yra įvairių socialinių ir ekonominių veiksnių, kurie gali apriboti pakrančių buferių priėmimą, įskaitant: paskatų programų trūkumas, prastai apibrėžti tikslai, priežiūros stoka ir žemės savininkų pasipriešinimas. 

Bendros pakrančių apsaugos juostų išlaidos apima planavimo išlaidas, sodinimo išlaidas (medžiai, krūmai, vietos augmenija), žemės išlaidas ir (arba) pajamas, prarastas pakeitus ūkio ir (arba) ganyklų plotus, ir priežiūros darbų išlaidas. Šios išlaidos labai priklauso nuo buferinės juostos vietos ir dydžio, tačiau įrodyta, kad jos yra labai subalansuotos su ilgalaike nauda. 

Pakrantės rezervai teikia įvairialypę naudą prisitaikant prie klimato kaitos, pavyzdžiui, padeda kurti mikroklimatą, švelninti potvynius ir sausras. Be to, pakrančių apsaugos priemonės, veikdamos kaip biologinės įvairovės koridorius ir gerindamos vietos vandens kokybę dėl savo maistinių medžiagų ir teršalų filtravimo pajėgumų, yra svarbios kraštovaizdžio išsaugojimo ir atkūrimo savybės. Apsauginės juostos taip pat gali sumažinti tręšimo išlaidas dėl sumažėjusio maistinių medžiagų nuotėkio ir gali sumažinti upių krantų atkūrimo dažnumą dėl sumažėjusių potvynių ir erozijos. 

Be to, daugiametė augmenija, pvz., medžiai, yra ypač naudinga ilgalaikei anglies dioksido sekvestracijai atmosferoje, todėl pakrančių buferinės zonos taip pat yra galima priemonė siekiant tolesnės pažangos švelninant klimato kaitą. 

Pagal BŽŪP reikalaujama, kad ūkininkaisaugotų ir tvarkytų vandenį palei vandentakius įrengdami apsaugines juostas, tvarkytų drėkinimui skirtą vandenį irapsaugotų požeminį vandenį nuo taršos. Pagal naująjį 2023–2027 m. bendros žemės ūkio politikos pasiūlymą ūkininkai, norėdami gauti paramą, turi laikytis žalinimo reikalavimų, įskaitant apsaugines juostas palei ne siauresnes kaip 3 m upes, kuriose nėra pesticidų ir trąšų. Tačiau kol neįgyvendintos naujos BŽŪP reformos, nėra bendros apsauginės juostos dydžio ar ploto apibrėžties, o vyriausybės gali nustatyti savo apsauginių juostų apibrėžtis. Pagal Kaimo plėtros programą skiriamos išmokos tokioms buferinėms zonoms išplėsti. Tai taip pat gali apimti daugiau miškingų zonų. 

Pakrantės buferinių zonų statybos pritaikymo galimybė taip pat susijusi su ES vandens pagrindų direktyva, pagal kurią reikalaujama, kad kiekvienas upės baseinas kas šešerius metus pateiktų valdymo planą, kad vandens ištekliai būtų apsaugoti nuo neigiamo poveikio žmonėms, įskaitant žemės ūkio nuotėkį, kad būtų pasiekta gera ekologinė būklė. 

Gali prireikti10–15 metų, kad būtų sukurtas visiškai subrendęs pakrančių rezervatas, apimantis medžius ir šešėlių teikiamą naudą, taip pat sukurtas biologinės įvairovės koridorius. Tačiau per vienerius metus gali būti pasodinti krūmai ir vietinė augmenija, kurie jau pradeda rodyti savo pirmąjį teigiamą poveikį, susijusį su sumažėjusia erozija ir teršalų filtravimu. Teritorijos stebėsena ir priežiūra turėtų būti atidžiai valdoma, ypač per pirmuosius 5 metus, valdymo pastangas sumažinant nuo 5 iki 10 metų po buferinės zonos sukūrimo, kai ji taps brandesnė ir mažiau pažeidžiama vietos aplinkos poveikiui. 

Numatomas gyvavimo laikotarpis yra ilgesnis nei 25 metai, jei priemonės yra gerai nustatytos pirmaisiais įgyvendinimo metais, o didžioji dalis priežiūros atliekama per pirmuosius 5–10 metų.