Pakrantės buferinių zonų sukūrimas ir atkūrimas

Paupio apsauginės juostos yra tiesios nuolatinės natūralios arba pusiau natūralios augalijos juostos, esančios šalia upelių ir upių. Bendras, daugiafunkcis pakrančių buferinis projektas susideda iš žolės, krūmų ir medžių juostos tarp normalaus kranto pilno vandens lygio ir intensyviau naudojamos žemės, pvz., Pasėlių, kelių, užstatytų plotų. Paupio apsauginės juostos yra pritaikymo galimybė, kuria galima: 

• užkirsti kelią potvyniams: pakrančių buferiai sudaro sąlygas natūraliai upės dinamikai, pvz., kylančiam ir krintančiam vandens lygiui, ir leidžia sulėtinti srautą ir sukurti vingiuojančius srauto kelius. Taip sumažinamas upių kanalų erozijos potencialas, taigi ir potvynių pasroviui potencialas. 
• švelninti sausrą: gerinant požeminio vandens pasipildymą didinant dirvožemio pralaidumą ir ilginant vandens sąlyčio su dirvožemiu laiką arba didinant medžių ir krūmų, gerinančių mikroklimato sąlygas, sukeliamą šešėlių poveikį. 
• užtikrinti vėsinimą: pakrančių buferių atspalvio efektas padeda sukurti mikroklimatą, kuris padeda atvėsinti uždengtus vandens telkinius, padidinti oro drėgmę ir stabilizuoti temperatūrą. 

Tikimasi, kad pakrančių apsaugos juostos ne tik prisitaikys prie klimato kaitos, bet ir duos daug naudos, nes jos veikia kaip: 

• Natūralus teršalų filtras ir eutrofikacijos prevencija: jie veikia kaip skydas nuo sausumos srauto iš žemės ūkio laukų, sumažindami į vandentakį patenkančių nuosėdų ir teršalų nuotėkį. Buferinėse zonose NO 3–N kiekis dėl paviršinio nuotėkio vidutiniškai sumažėja 33 proc., o dėl požeminio vandens – 70 proc.(Valkama et al., 2019). 

• Natūralus koridorius, jungiantis buveines ir rūšis, sudarantis palankesnes sąlygas natūralioms rūšims plisti. Jie leidžia jungtis tiek išilginiuose (aukštyn-žemyn), tiek šoniniuose (tarp upių ir sausumos) nuolydžiuose. Išilginės jungtys yra ypač svarbios rūšių sklaidai skirtinguose temperatūros nuolydžiuose, o šoninės jungtys sudaro sąlygas heterogeniniams mikroklimatams, kurie padeda rūšims susidoroti su kintančiais orais. 

Atsižvelgiant į įvairią naudą, pakrančių buferiai yra svarbūs kraštovaizdžio išsaugojimo ir atkūrimo elementai. Todėl Europos kaimo plėtros programose apsauginės juostos plačiai remiamos kaip agrarinės aplinkosaugos priemonės. Funkcinės apsauginės juostos plotis priklauso nuo kraštovaizdžio konteksto, srauto pločio ir srauto dinamikos. Intensyvaus žemės ūkio žemumose ypač svarbios plačios 10–100 m apsauginės juostos. Pakrantės buferinio baseino plotis ir natūralios arba pusiau natūralios augmenijos valdymas turėtų būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant upės ir viso baseino hidraulinei sistemai. Dėl šios priežasties reikia koordinuoti įvairių valdymo lygmenų veiksmus ir integruoti juos į regioninius ir upių baseinų planus. 

Įgyvendinant pakrančių apsaugos juostas reikia įtraukti įvairius subjektus (upių valdytojus, ūkininkus ir kt.), kurie turėtų dalyvauti, kad būtų galima priimti prisitaikymo galimybę. Visuomenė paprastai palankiai vertina šią galimybę dėl jos teigiamo poveikio kraštovaizdžiui ir įvairios bendros naudos, kurią ji teikia. Vietos valdžios institucijos, dalyvaujančios agrarinės aplinkosaugos schemose ir didelės gamtinės vertės žemės ūkio paskirties žemėje, gali padėti jas įgyvendinti vietoje. 

Augalinių apsauginių juostų sėkmė labai priklauso nuo tokių savybių kaip buferinės zonos plotis, gretimų laukų nuolydis, dirvožemio tipas ir įvairovė bei augmenijos tankis. Nedidelis laikinas neigiamas šalutinis poveikis sodinant augmeniją ir atliekant susijusius darbus palei vandens telkinį yra labai kompensuojamas, tačiau vidutinės trukmės ir ilgalaikis teigiamas poveikis, jei galimybė yra kruopščiai suplanuota ir suplanuota. 

Potvynių ir sausrų švelninimo poveikis gali būti įvairus, priklausomai nuo vietos sąlygų ir nuo koncepcijos bei įgyvendinimo kokybės. Miškais apaugusios buferinės zonos sukuria sumedėjusias nuolaužas, kurios labiausiai veikia upelių morfologiją. Medžių ir krūmų dydis, amžius ir tankumas yra veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant potvynių kontrolės, vandens sulaikymo ir filtravimo pajėgumų veiksmingumą. Vegetatyvinės juostos, apsodintos vietinėmis rūšimis, taip pat gali ilgainiui prisidėti prie vietos biologinės įvairovės. Kai sodinamos nevietinės rūšys, jos gali daryti neigiamą poveikį ilgalaikiam buferinių zonų tvarumui arba potencialiai pakenkti toje vietovėje įsitvirtinusioms ekosistemoms.  Iš tiesų reikia atidžiai įvertinti tinkamos augalijos parinkimą, kad būtų užtikrintas didelis pajėgumas išlaikyti dirvožemį ir vandenį ir prisidėti prie vietos biologinės įvairovės. Taip pat reikėtų apsvarstyti poreikį reguliariai prižiūrėti augmeniją, kad būtų kuo labiau sumažintos pastangos, kurių reikia siekiant ją išsaugoti ilguoju laikotarpiu. 

Taip pat yra įvairių socialinių ir ekonominių veiksnių, kurie gali apriboti pakrančių buferių priėmimą, įskaitant: paskatų programų trūkumą, prastai apibrėžtus tikslus, priežiūros trūkumą ir žemės savininkų pasipriešinimą. 

Bendros pakrančių apsauginių juostų išlaidos apima planavimo išlaidas, sodinimo (medžių, krūmų, vietinės augmenijos) išlaidas, žemės išlaidas ir (arba) pajamas, prarastas pakeitus ūkio ir (arba) ganyklų plotus, ir priežiūros darbų išlaidas. Šios išlaidos labai priklauso nuo apsauginės juostos vietos ir dydžio, tačiau įrodyta, kad jos yra labai subalansuotos su ilgalaike nauda. 

Paparčių buferiai teikia įvairią naudą prisitaikant prie klimato kaitos, pavyzdžiui, kuriant mikroklimatą, švelninant potvynius ir sausras. Be to, pakrančių buferiai, veikdami kaip biologinės įvairovės koridorius ir gerindami vietos vandens kokybę dėl savo gebėjimo filtruoti maistines medžiagas ir teršalus, yra svarbūs kraštovaizdžio išsaugojimo ir atkūrimo elementai. Buferinės juostos taip pat gali sumažinti tręšimo išlaidas, nes sumažėja maistinių medžiagų nuotėkis, ir gali sumažinti upių krantų atkūrimo dažnumą dėl sumažėjusių potvynių ir erozijos. 

Be to, daugiametė augmenija, pvz., medžiai, yra ypač naudinga ilgalaikei anglies dioksido sekvestracijai atmosferoje, be to, pakrančių buferiai gali tapti priemone siekiant tolesnės pažangos švelninant klimato kaitą. 

Pagal BŽŪP reikalaujama, kad ūkininkai saugotų ir valdytų vandenį įrengdami apsaugines juostas palei vandentakius, valdytų drėkinimui skirtą vandenį ir apsaugotų požeminį vandenį nuo taršos. Pagal naująjį 2023–2027 m. bendros žemės ūkio politikos pasiūlymą ūkininkai, norėdami gauti paramą, turi laikytis žalinimo reikalavimų, įskaitant bent 3 m pločio apsaugines juostas palei upes, kuriose nėra pesticidų ir trąšų. Tačiau kol neįgyvendintos naujos BŽŪP reformos, nėra bendros apsauginės juostos dydžio ar ploto apibrėžties, o vyriausybės gali nustatyti savo apsauginės juostos apibrėžtis. Pagal kaimo plėtros programą skiriamos išmokos tokioms buferinėms zonoms plėsti. Tai taip pat gali apimti daugiau miškingų zonų. 

Pakrantės buferinių zonų statybos pritaikymo galimybė taip pat yra susijusi su ES vandens pagrindų direktyva, pagal kurią reikalaujama, kad kiekvienas upės baseinas kas šešerius metus pateiktų valdymo planą, kad vandens ištekliai būtų apsaugoti nuo žmogaus veiklos poveikio, įskaitant žemės ūkio nuotėkį, siekiant užtikrinti gerą ekologinę būklę. 

Gali prireikti 10–15 metų, kad būtų sukurtas visiškai subrendęs pakrančių rezervas, kuris apimtų medžius ir šešėlio naudą, taip pat būtų sukurtas biologinės įvairovės koridorius. Tačiau per vienerius metus gali būti pasodinti krūmai ir vietinė augmenija, kurie jau pradeda rodyti savo pirmąjį teigiamą poveikį mažinant eroziją ir teršalų filtravimą. Teritorijos stebėsena ir priežiūra turėtų būti atidžiai valdoma, ypač pirmuosius 5 metus, mažinant valdymo pastangas nuo 5 iki 10 metų po buferinės zonos sukūrimo, kai ji taps brandesnė ir mažiau pažeidžiama vietos aplinkos veiksnių. 

Numatoma naudojimo trukmė yra daugiau kaip 25 metai, jei priemonės yra tinkamai nustatytos pirmaisiais įgyvendinimo metais, o didžioji dalis techninės priežiūros atliekama per pirmuosius 5–10 metų.