Gerinti ekologinių tinklų funkcines jungtis

Ekosistemoms ir biologinei įvairovei jau seniai kelia pavojų įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, buveinių keitimas dėl žemės naudojimo pokyčių, buveinių nykimas dėl įvairios žmogaus veiklos, buveinių susiskaidymas, pavyzdžiui, dėl eismo maršrutų, ir kt. Klimato kaita yra esminis veiksnys, darantis papildomą spaudimą buveinėms ir biologinei įvairovei. Kiekvienas organizmas turi tam tikrų poreikių, susijusių su klimato sąlygomis. Tai atsispindi pasauliniame rūšių pasiskirstyme. Kylanti temperatūra ir kintančios kritulių sąlygos, taip pat dažnesni ekstremalūs reiškiniai reiškia, kad organizmai turi prisitaikyti arba persikelti į naujas buveines, kad galėtų veikti. Tikimasi, kad pakitus teritorijos riboms pasikeis rūšių skaičius ir rūšinė sudėtis biocenozėje ir biotopuose.

Ekologiniai ryšiai yra lemiamas rūšių išlikimo ir migracijos bei populiacijų prisitaikymo potencialo veiksnys. Ekologinio sujungiamumo skatinimas yra svarbi galimybė sudaryti sąlygas dinamiškiems ekosistemų prisitaikymo procesams ir taip kovoti su biologinės įvairovės nykimu ir išsaugoti ekosistemų funkcijas, ypač atsižvelgiant į kintančias klimato sąlygas. Be to, sveikos ekosistemos teikia daug prekių ir paslaugų, kurios yra gyvybiškai svarbios žmonių visuomenei. Šios paslaugos yra ypač svarbios ekosisteminiams prisitaikymo prie klimato kaitos ir nelaimių rizikos mažinimo metodams, pavyzdžiui, užtikrinant apsaugą nuo potvynių, griūčių ir kitų su klimatu susijusių pavojų, dirvožemio ar pakrančių erozijos prevenciją ir (mikro) klimato reguliavimą (reguliavimo paslaugos).

Biologinės įvairovės išsaugojimas ir ekosisteminių paslaugų gerinimas turi apimti ne tik statiškai saugomas teritorijas. Reikia gerinti ekologinį tęstinumą, kad būtų sušvelnintas žemės naudojimo keitimo ir klimato kaitos poveikis. Iš tiesų nuolatinis natūralių buveinių nykimas lemia susiskaidymą ir dar didesnį kraštovaizdžio „patchiškumą“ bei izoliaciją su atskiromis buveinėmis „salomis“. Šios buveinių salos praranda ekologinį funkcionalumą, nebegali vykti esminiai ekologiniai procesai ir nebeįmanoma migruoti į kitas buveines.

ES „Natura 2000“, teisiškai pagrįsta Paukščių ir Buveinių direktyvomis, remia gamtos apsaugos teritorijų tinklo kūrimą visose valstybėse narėse. Šios saugomos ir didelės gamtinės vertės teritorijos gali būti svarbus pradinis pagrindas siekiant išlaikyti ekologinį funkcionalumą. Siekiant skatinti funkcines jungtis ir visos teritorijos ekologinį tinklą, taip pat reikalingi ekologiniai koridoriai tarp saugomų teritorijų, net ir tarpvalstybiniu ir makroregioniniu lygmenimis. Atsižvelgiant į tai, taip pat būtinos bendro pobūdžio buveinių priemonės visoje platesnėje aplinkoje. Tai apima tvaraus žemės naudojimo politiką ir priemones (pvz., kraštovaizdžio elementų išsaugojimą, ekologinį žemės ūkį ir ekologinį žemės valdymą), finansavimo mechanizmus ir planavimo reguliavimą bei politiką.

ES žaliosios infrastruktūros strategija siekiama strategiškai suplanuoto natūralių ir pusiau natūralių teritorijų tinklo tikslo, remiant biologinės įvairovės išsaugojimą, gerinant aplinkos sąlygas ir teikiant esmines ekosistemines paslaugas. Žalioji infrastruktūra apima ne tik saugomas teritorijas, tarpinius elementus ir tinklo elementus, bet ir žaliuosius kelius, laukinės gamtos koridorius ir kitas žaliąsias erdves bei ekotechnines struktūras, kurios leidžia sušvelninti neigiamą susiskaidymo poveikį. Šis žaliosios infrastruktūros strateginio planavimo metodas gali labai padėti gerinti ekosistemų ir ekologinių tinklų funkcines jungtis.

Keletas prisitaikymo prie klimato kaitos galimybių yra glaudžiai susijusios su žaliosios infrastruktūros planavimu ir įgyvendinimu. Ekologiniai ryšiai yra labai svarbūs siekiant pagerinti augalų ir gyvūnų rūšių prisitaikymo pajėgumus, didinant ekosistemų atsparumą. Tuo pat metu, išsaugant ekosistemines paslaugas, geresnis ekologinis ir funkcinis ryšys gali prisidėti prie kitų prisitaikymo formų, kurios taip pat svarbios žmonėms, pvz., agrarinės miškininkystės, upių ir salpų atkūrimo arba natūralių buveinių pritaikomojo valdymo. Sparčiai kintančio klimato poveikis biologinei įvairovei ir ekosisteminių paslaugų reikšmė tvariam prisitaikymui prie klimato kaitos rodo, kaip svarbu gerinti ekologinius tinklus kaip prisitaikymo priemonę.

Ekologinio sujungiamumo rėmimas ir žaliosios infrastruktūros metodo įgyvendinimas kraštovaizdžio plėtros procese turėtų būti grindžiamas regionų ir vietos suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu, siekiant padidinti pritarimą ir pritaikyti priemones prie vietos (socialinių, politinių, ekonominių ir gamtinių) sąlygų. Pagrindiniai suinteresuotieji subjektai yra žemės savininkai ir tiesiogiai paveiktų sektorių, pavyzdžiui, žemės ūkio, miškininkystės, teritorijų planavimo, turizmo ir gamtos apsaugos, atstovai, taip pat kitų sektorių, kuriems buveinių ir gamtos išteklių valdymas daro netiesioginį poveikį, suinteresuotieji subjektai.

Ekonominės, socialinės ir politinės pagrindinės sąlygos atlieka svarbų vaidmenį regioniniame ir teritorijų planavime. Dėl to skatinti ir atsižvelgti į dinamiškus gamtos išsaugojimo ir planavimo metodus (pvz., žaliąją infrastruktūrą) dažnai sudėtinga ir sudėtinga. Konfliktai dėl žemės naudojimo tarp įvairių sektorių (pvz., žemės ūkio, miškininkystės, turizmo, atsinaujinančiųjų išteklių energijos, transporto, pramonės ir kt.) ir gamtos išsaugojimo gali būti vietos lygmeniu svarbūs ribojantys veiksniai. Be to, svarbūs ribojantys veiksniai gali būti skirtingi žemės naudojimo valdymo ir planavimo metodai, taip pat tai, kad nepripažįstama ekologinių tinklų svarba (ne tik saugomose teritorijose).

Kita vertus, geresnės ekologinės jungtys teikia įvairią papildomą naudą ir užtikrina socialiai svarbias ekosistemines paslaugas palyginti mažomis ekonominėmis sąnaudomis.

Ekologinio sujungiamumo gerinimas reiškia žemės naudojimo priemonių ir žaliosios infrastruktūros, kurios yra labai specifinės vietos lygmeniu, kūrimą ir įgyvendinimą. Iš to matyti, kad išlaidos labai priklauso nuo konkrečios priimtos priemonės ir vietos sąlygų ir kad jas sunku apibendrinti. Geresni ekologiniai ryšiai teikia įvairią naudą, įskaitant naudą, susijusią su prisitaikymu prie klimato kaitos (ekosistemomis grindžiamu prisitaikymu), todėl daugeliu atvejų ji yra didesnė už sąnaudas. Pavyzdžiui, galima skatinti apsaugą nuo potvynių atkuriant salpas ir upių buveines, kad kartu būtų pagerintas prisitaikymas prie potvynių ir gamtos apsauga, nes daugeliu atvejų tai yra pigiau nei priimti techninius sprendimus (pvz., užtvankas), ypač ilguoju laikotarpiu. Be to, šios ekosistemomis grindžiamos žaliosios (ir mėlynosios) infrastruktūros priemonės, be apsaugos nuo potvynių, teikia ir kitos papildomos naudos, pavyzdžiui, atlieka rekreacinę funkciją ir išsaugo vandenį žemės ūkio tikslais.

ES lygmeniu požiūris, kuriuo siekiama gerinti ekologinius tinklus ir funkcines buveinių jungtis, remiamas ir netgi grindžiamas aiškia politika ir direktyvomis, daugiausia apimančiomis:

• Paukščių ir Buveinių direktyvos, kuriomis teisiškai remiamas tinklas „Natura 2000“ ir sukuriamas tvirtas pagrindas ekologiniams ryšiams gerinti.
• Biologinės įvairovės strategija, kurioje pabrėžiama ekologinio sujungiamumo svarba.
• Žaliosios infrastruktūros strategija, kuria remiamas panardinimo metodų, apimančių ne tik saugomas teritorijas, taikymas ir siekiama pagerinti ekologinį junglumą taikant žaliąsias priemones.

Intervencijos, kuria siekiama pagerinti ekologinius tinklus, rengimas ir įgyvendinimas yra nuolatinis darbas. Paprastai tai trunka 5–10 metų, nors įgyvendinimo laikui didelę įtaką daro taikymo mastas (vietos, subnacionalinis, nacionalinis ar tarptautinis renginys) ir konkrečios nagrinėjamos vietovės ypatybės.

Gyvavimo trukmė labai priklauso nuo žemės naudojimo pokyčių ir gamtos apsaugos politikos pokyčių, todėl reikia taikyti prisitaikymo prie geresnio ekologinio tinklo metodą.