Miestų žalioji ir mėlynoji infrastruktūra

Miestų žaliosios ir mėlynosios infrastruktūros planavimas (UGI) yra strateginis požiūris į tarpusavyje sujungtų ir daugiafunkcių mėlynųjų ir žaliųjų erdvių tinklų, kurie gali teikti įvairią aplinkosauginę, socialinę ir ekonominę naudą ir kartu didinti miestų atsparumą klimato kaitai, kūrimą. Europos Komisija pabrėžia strateginį žaliųjų erdvių planavimą įvairiais erdviniais lygmenimis (nuo kaimynystės iki miesto masto) ir ragina miestus skatinti ekosisteminių paslaugų teikimą ir biologinės įvairovės apsaugą. Miesto žalioji ir mėlynoji infrastruktūra apima įvairių rūšių mėlynąsias ir žaliąsias erdves, pavyzdžiui, miškus, šlapžemes, žemės ūkio paskirties žemę, viešuosius parkus, privačius sodus, pavienius žaliuosius elementus (gatvės medžius, žaliuosius stogus ir kt.) arba tvenkinius ir upelius. Jos atlieka labai svarbų vaidmenį didinant prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos švelninimo pajėgumus ir mažinant neigiamą klimato kaitos pavojų, pavyzdžiui, karščio bangų, potvynių ir sausrų miestuose, poveikį.  

2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje nustatyti konkretūs gamtos procesais pagrįstų sprendimų, kurie turėtų būti sistemingai integruojami į miestų planavimą, skatinimo veiksmai. Europos Komisija gamtos procesais pagrįstus sprendimus apibrėžia kaip gamtos įkvėptus ir remiamus sprendimus, kurie yra ekonomiškai efektyvūs, kartu teikia aplinkosauginę, socialinę ir ekonominę naudą ir padeda didinti atsparumą. IUCN ragina įgyvendinant NbS laikytis holistinio ekosisteminio požiūrio ir teigia: „gamta grindžiamuose sprendimuose funkcionuojančių ekosistemų galia naudojama kaip infrastruktūra gamtinėms paslaugoms teikti, siekiant naudos visuomenei ir aplinkai“. EAA (2021 m.) nurodo, kad NbS yra įvairių politikos veiksmų ir požiūrių (pvz., ekosisteminio valdymo), kuriais siekiama didinti atsparumą klimato kaitai ir kartu teikti papildomą naudą visuomenei, bendroji koncepcija. 

Miestų kontekste NbS konkrečiai nurodo įvairias žaliosios ir mėlynosios infrastruktūros tipologijas, kurioms naudojami nuosavi gamtos vietos ištekliai, pavyzdžiui, augmenija, vanduo ir dirvožemis. Šiais sprendimais aplinkos, visuomenės ir klimato uždaviniai sprendžiami veiksmingiau nei tradicinėmis pilkosiomis infrastruktūromis. Teritorinis NbS mastas miestuose gali skirtis nuo didelių miškingų vietovių iki nedidelio masto audrų vandens sistemų. Be to, žmogaus kontrolės ar technologinių sprendimų vaidmuo NbS taip pat gali labai skirtis nuo savireguliuojamų natūralių ekosistemų (pvz., miestų šlapžemių teikiamos potvynių kontrolės), kurioms nereikia žmogaus įsikišimo arba jo reikia nedaug, iki hibridinių pilkųjų ir žaliųjų sprendimų (pvz., paviršinių nuotekų ir komunalinių paviršinių nuotekų valdymo sistemų, pvz., biofiltrų), kuriems technologijos ir žmogaus įsikišimas atlieka svarbų vaidmenį. 

NbS gerina gyvenimo sąlygas visiems, suteikia galimybių tiek gyventojams, tiek lankytojams miestuose, kurių ekonomika priklauso nuo turizmo. Ypač tais atvejais, kai UGI yra netoli svarbių paveldo vietų, ji gali būti įtraukta į miesto turizmo pasiūlymą, būti lankytojų maršrutų dalis arba integruota į miesto prekės ženklą, galiausiai sukuriant pridėtinę vertę miesto turizmui (Terkenly et al., 2020).

Reikia taikyti dalyvaujamuosius metodus planuojant miestų žaliąją infrastruktūrą ir NbS projektavimo, įgyvendinimo ir vertinimo procese. Bendradarbiaujant su įvairiais suinteresuotaisiais subjektais skatinamas žinių perdavimas tarp subjektų, o šalinant galimas socialines ar institucines kliūtis labai svarbu didinti visuomenės pritarimą šiems sprendimams ir rasti geriausią variantą, kuriuo būtų atsižvelgiama į vietos socialines ir politines aplinkybes. Ypač svarbų vaidmenį atlieka vietos ir regionų valdžios institucijos, todėl reikalingas tvirtas horizontalus ir vertikalus bendradarbiavimas, taip pat svarbus ryšys su privačiuoju sektoriumi. 

Miestų kraštovaizdžio valdymas yra sudėtingas procesas, kuriam taikomos prieštaringos darbotvarkės, pvz., Būstas, transportas, komercinė infrastruktūra ir ekonomika. Miestų žaliajai infrastruktūrai reikalingas visapusiškas planavimas ir priežiūra. Viso miesto žaliųjų erdvių tinklo su sujungtais koridoriais sukūrimas turi būti įvertintas ir vertinamas kaip vienas iš pagrindinių žemės naudojimo būdų kartu su kitais pagrindiniais žemės naudojimo sektoriais. Konkurencingi ir prieštaringi žemės naudojimo interesai, silpnas bendradarbiavimas su pagrindiniais suinteresuotaisiais subjektais (pvz., žemės savininkais, pastatų sektoriumi, investuotojais) arba uždaras mąstymas miesto administracijoje gali būti stiprūs ribojantys veiksniai. Žinių apie naudą arba patirties, kaip įgyvendinti ar kurti NbS, trūkumas gali sukelti neigiamą specialistų, politikos formuotojų ar piliečių požiūrį.  

Vietos aplinkos, socialinis, kultūrinis ir institucinis kontekstas daro didelę įtaką UGI planavimo ir konkrečių NbS įgyvendinimo sėkmei. Todėl miestams buvo parengti įrodymais pagrįsti standartai ir gairės, kad būtų užtikrintas veiksmingas ir dalyvaujamasis įvairių NBS planavimas ir valdymas, pavyzdžiui, keliuose ES finansuojamuose projektuose (pvz., „Naturvation“). Be to, integraciniai ir įtraukūs valdymo metodai, pavyzdžiui, mozaikos valdymas (derinant aktyvaus pilietiškumo mikrolygmenį su strateginio miestų planavimo makrolygmeniu, Buijs et al., 2019 m.), yra geri būdai skatinti socialiai darnų ir bendradarbiavimu grindžiamą UGI planavimą, įgyvendinimą ir priežiūrą.

Žaliųjų erdvių praradimas, natūralios ekosistemos būklės blogėjimas, miestų struktūros tankėjimas ir didėjanti grįsto dirvožemio dalis daro neigiamą poveikį vandens ciklui, oro kokybei, vietos temperatūrai ir mažina miestų atsparumą klimato kaitai. Dėl jų visuomenė patiria didelių ekonominių išlaidų, o miestai tampa žalesni (pvz., sodinami medžiai arba sukuriama nauja žalioji erdvė), atkuriamos nualintos ekosistemos, parkuose pasirenkama mažai intensyvi valdymo praktika arba kuriami vietos gamtos procesais pagrįsti sprendimai gali padėti tiesiogiai sutaupyti daug lėšų, kad būtų galima kontroliuoti nuotėkį ar potvynius, palyginti su tradiciniais inžineriniais sprendimais. Be to, šie žalieji veiksmai taip pat teikia daug netiesioginės ekonominės naudos, pvz., pritraukia investuotojus ir kuria naujas darbo vietas įvairiuose sektoriuose.  Kita nauda gali būti susijusi su turizmo ekonomikos augimu. Galimybės naudotis žaliosiomis erdvėmis gali atlikti svarbų vaidmenį apibūdinant tai, ką miestai gali pasiūlyti (Terkenli et a., 2020 m.), o pasirinkimas gali būti nukreiptas į juos, ypač vietovėse, kuriose gali kilti karščio stresas (pvz., karštą Viduržemio jūros regiono vasarą).

UGI planavimo ir įgyvendinimo NbS sąnaudos gali labai skirtis priklausomai nuo daugelio vidaus veiksnių, tokių kaip erdvinis mastas, technologijų naudojimas sprendimuose, techninės priežiūros dažnumas ir remonto poreikis. Paprastai priežiūros išlaidos yra mažiausios natūraliose ekosistemose, pvz., likusiose buveinėse (pvz., miestų miškuose ar šlapynėse) arba pusiau natūraliose ekosistemose (pvz., vejų pakeitimas pievomis). Kai kurių rūšių NBS įrengimo ir priežiūros išlaidas iš dalies arba visiškai padengia piliečiai (pvz., ūkininkavimas mieste), NVO (pvz., nualintų buveinių atkūrimo veiksmai) arba privačios įmonės (audrų vandens tvenkiniai nuotėkio vandeniui valdyti). Europos Sąjunga dėjo daug pastangų, kad sutelktų NbS Europoje, siūlydama finansinę paramą pagal Europos žaliąjį kursą, stiprindama žinių apie sėkmingus atvejus perdavimą (pvz., „Miesto gamtos atlasas“) ir siūlydama viešąsias skaitmenines platformas bendradarbiavimui su privačiuoju ir viešuoju sektoriais skatinti („Pažangiųjų miestų prekyvietė“). 

Žaliosios erdvės ir NbS miestuose gali padėti sumažinti nelaimių riziką, pagerinti vandentvarką ir sukelti vietos vėsinimo poveikį, kad būtų galima geriau susidoroti su aukšta temperatūra ir karščio bangomis. Žalioji ir mėlynoji infrastruktūra ne tik padeda spręsti konkrečias aplinkos problemas, bet ir teikia papildomos naudos, kuri viršija jų pagrindinį tikslą. Pavyzdžiui, parkai ir vandens telkiniai gali padidinti miesto grožį ir kartu būti laisvalaikio erdvėmis, skatinančiomis psichinę ir fizinę gerovę (Nilsson ir Johansson, 2021 m.).

Kita papildoma nauda: remti miestų biologinę įvairovę, anglies dioksido saugojimą (klimato kaitos švelninimą), oro taršos mažinimą, suteikti erdvės poilsiui, gamtos patirčiai ir užtikrinti didesnę socialinę, fizinę ir psichinę gerovę. NBS miestų teritorijose gali padėti siekti kelių darnaus vystymosi tikslų (DVT), ypač su tvariais miestais susijusių tikslų (11). 

Daugelyje ES valstybių narių miestų žalioji infrastruktūra ir gamtos procesais pagrįsti sprendimai jau remiami nacionalinės teisės aktais, susijusiais su žemės naudojimo planavimu, paviršinių nuotekų tvarkymu, paviršinių vandenų ar biologinės įvairovės apsauga. Buvo sukurtos paskatos ir mokėjimai, kuriais skatinama įgyvendinti NbS ir UGI, o ne tradicinę pilkąją infrastruktūrą. Be to, vietos zonoms nustatyti gali būti naudojamos specialios planavimo priemonės, pavyzdžiui, biotopų ploto koeficientas (žr., pavyzdžiui, Berlyno atvejo tyrimą), kad dalį ploto būtų galima palikti kaip žaliąją erdvę. Europos Sąjunga tvirtai remia žaliosios infrastruktūros koncepciją ir gamtos procesais pagrįstus sprendimus, kuriais didinamas atsparumas klimato kaitai, tvari vandentvarka ir žmonių gerovė bei biologinė įvairovė Europos miestuose. Pavyzdžiui, UGI ir NbS yra pagrindinės sąvokos: 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija (2020 m.), ES žaliosios infrastruktūros strategija (2013 m.) ir ES vandens pagrindų direktyva. Galiausiai 2021 m. ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje pabrėžiama, kad svarbu skatinti gamtos procesais pagrįstus prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimus, be kita ko, didinant jų mastą miestų lygmeniu. 

Įgyvendinimo laikas skiriasi priklausomai nuo erdvinio masto– nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Pavyzdžiui, nedidelio masto NbS, pvz., Žaliųjų sienų arba vietinių biofiltrų, diegimas yra gana greitas procesas, o faktinis statybos laikas trunka mažiau nei metus. Tačiau planavimas ir projektavimas, oficialių leidimų gavimas, integravimas į kitus planavimo ir plėtros procesus gali pailginti įgyvendinimo laiką. Didelio masto žaliųjų erdvių planavimas ir įgyvendinimas (pvz., daugiafunkcio parko kūrimas) gali užtrukti kelerius metus. Naujų žaliųjų erdvių techninis įgyvendinimas taip pat yra trumpesnis nei visiškas ekologinis įgyvendinimas. Gali praeiti keleri metai, kol į žaliąsias erdves arba pavienes NbS, pvz., žaliuosius stogus, pasodinta augmenija atliks visas ekosistemines funkcijas (pvz., klimato kaitos švelninimo arba vandens ir maisto medžiagų laikymo pajėgumo). 

Numatomas tarpusavyje sujungtos miestų žaliosios infrastruktūros gyvavimo laikas turėtų būti labai ilgas, daug ilgesnis nei atskirų pastatų ar infrastruktūros. Vienos žaliosios erdvės amžius gali svyruoti nuo kelių šimtų metų (pvz., istorinių parkų) iki kelerių metų (pvz., žaliųjų stogų). Gyvenimas -vieno N b Slaikas taip pat gali skirtis, tačiau tikslas yra ir ilgalaikis išlaikymas.